– Ir iš kur, kaip, kodėl randas tas mokytojo gyvent sindromas? „Pareiga“ kito žmogaus gyvenimą – ne tik artimojo ar gyvojo, bet ir mirusiojo – „įvertint“?
Iš Donelaičio tyrinėtojo dienoraščio:
Iš Leono Gineičio dienoraščio. „Teisingiausiai“ gyvenusio ir „išmintingiausiai“ mąsčiusio lietuvių literatūros istoriko.1951 08 12 [įrašo autoriui jau 30 su viršum, nebe mažvaikis]
pakeliui į darbą, iii
— taip, ankstesnė buvo jau surūdijusi,
bet su kableliu reikiamoj vietoj :)
Mirė senas pensininkas Isenflamm. Daugelį metų jis dėstė vokiečių kalbą ir literatūrą. Labai kuklus, darbštus žmogus. Mokiniai, kurių vienas kitas išliko, gerai atsiliepia apie jo darbą. Išėjęs į pensiją, žmogus užsidarė savo bute, savo bibliotekoje, ir ilgai, tyliai seno. Kai jis mirė, pradėjo įvairūs mėgėjai pirkioti jo knygas. Kažkokia tolima giminaitė senutė, globojusi karšinčių, pardavinėjo jas pigiai „laidotuvių išlaidoms padengti“. Kartą kitą ir aš buvau ten apsilankęs. Paskui toji senutė mirė, bute apsigyveno svetimi žmonės. Senojo Isenflamm neliko nė pėdsako. Jis neturėjo šeimos, vaikų, kurie saugotų jo atminimą. Jis mąstė ir rašė, bet rašė knygų paraštėse, ant atsitiktinių lapelių. Pirkęs kelias knygas, radau labai išmintingų įrašų. Bet jo dvasinis pasaulis sudužo į skeveldras drauge su atsitiktiniams žmonėms išparduotomis knygomis. Joks biografas neatstatys to pasaulio visumos, nors ji galėjo būti be galo vertinga. Taip dingo žmogus. Jis padarė tai kaip mokytojas. Tačiau ir čia neturėjo tikrų dvasinių pasekėjų, kurie būtų neleidę jo knygoms, jo minčių palikimui žlugti. Niekas neatsiliepė jam mirus. Jį pamini kai kas kaip „gerą mokytoją“, bet nė vieno širdyje neliepsnoja ryškūs jo dvasios bruožai. Per kuklus buvo žmogus, per tylus. Neišryškino savęs niekam, šiuo ar kitu būdu. Gal nenorėjo savęs kitiems primesti. Bet kas kita būti fanatiku, o vėl kas kita, rodos, sau žmogumi, ryškiu savimi. Mokytojas turėtų savimi uždegti mokinius – tiek čia galimybių! Tiek problemų kiekviename žingsnyje! Stok, parodyk, kaip viskas nėra paprasta, ir tegul kankinasi, tegul bręsta. Sudaužyk dvasinį nepaslankumą, miesčionišką nuotaiką. Jei dvasia gyva, tegul tai pajunta visi aplinkui! Pagaliau užrašyk, pakelk savo mintis ir patyrimą. Tai visai nėra fanatizmas. Tegul užmiršta, bet būsi nors iš savo pusės padaręs ką galėjęs. O jeigu teigiamai paveiksi nors vieną žmogų, tavo bus ne veltui gyventa. Po kuklumo žiedu kartais slapstosi ištižimas. Tegu nors šitai primena senąjį Isenflamm. Aš jo nepažinau. Tik jo užmarštis mane sujaudino. Nuostabu: ir tokia tamsa, kaip užmarštis, štai veikia skatinančiai. (p. 117–118)
Klausiau savęs: iš kur tas sindromas? – Iš įsitikinimo, kad tik mano gyvenimo būdas, kelias, principai ir vertybės yra „teisingi“?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą