(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2014-06-01

(620) Visiškai tarp kitko: apie juoką ir santykius

Sekmadienis, Tėvo diena.
Iš ankstaus ankstaus ryto ėmė lyt. Dar mėginom šį tą nuveikt sode, bet ką ten tokio nuveiksi, kai toks oras.
Jau popietė, jau grįžom Vilniun; tebelyja.
Maždaug 16:30; 19 troleibusas, vežantis namo.
Už manęs sėdi pora. Nematau, tik girdžiu.
Ir porõs (spėčiau, abiem apie 20) moteriškoji dalis taip nenatūraliai kartkartėm nusijuokia. Na, atrodo, ne savaime, o tyčia. Jaunuolis vėl kažką tyliai tyliai vos ne į ausį, – ir vėl: cha! cha cha cha...
Ir pagalvojau: jaunuoli, ar jauti, kad jai visai nejuokinga, kad ji tau pataikauja? Nieko neįsivaizduoju siaubingesnio, kaip artimo žmogaus reakcija į tavo pajuokavimą va būtent tokiu būdu. Geriau jau tiesiai šviesiai pasakytų, kad nejuokinga.
Ir dar pagalvojau: nereikia tėvams su savo nuomonėm lįst į vaikų privatų pasaulį. Manyk, ką sau nori, bet pasilik tą nuomonę sau.

1 komentaras:

  1. Geležėlė2014-06-14 08:32

    Tokių pataikavimų esu irgi girdėjęs, esu irgi matęs. Žmonių santykiuose tai dažna. Čia visas reikalas galbūt išplaukia iš to psichologinio ežero. Kad tik nebūti kitokiu, kad tik tavęs neįtartų esančiu kitaip manančiu, kitaip reginčiu pasaulį. Todėl reikia kartu krizenti. Todėl reikia kartu daužyti galvą į tą pačią sieną. Todėl reikia kartu šaipytis iš kitaip mąstančių.

    AtsakytiPanaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)