Kad ir šįvakar grįžtant: – be kita ko, Kultūros baruos (2002, nr. 11, p. 31–32) Tomo Venclovos eilėraščių publikacija, prasidedanti eil. „Pasiekus Atlantidę“, kuris baigiamas taip:
[... bet po delnais dar virpa]Perskaičius paskutinę eilutę, ėmė ir įsijungė galvoj paieška – poezijos eilučių tik iš daiktavardžių (praleidžiant jungiamąsias dalis – pirmiausia veiksmažodžius [?; ėmiau ir suabejojau: junglumas – ne tik gramatinė, bet ir filosofinė kategorija?] ir kt., – poetinį vaizdą turi sukurt/parinkt tavo [kalbinė ir kt.] vaizduotė?). – Stop.
neturtas, lapkritis, gramatika, liepsna.
Iš to paties Tomo Venclovos:
[Tarytum debesy – ] spyna, vanduo, / Ir durų plokštuma. („Eilėraštis apie pabaigą“)Kas neprisimena:
Šešėlis, atspindys, paveikslas, aidas / [Pripildo Ardeno griuvėsių girią, / Ir jų kaita – vienintelės grandinės.] (eil. „Sestina“)
[Tai gražiai mane augino] / Laukas, pieva, kelias, upė (Justinas Marcinkevičius)ar Aisčio:
Laukas, kelias, pieva, kryžius, [/ Šilo juosta mėlyna, / etc], –vaizduotei proga atsiverti.
P.S. (paminėta vaizduotė sukunkuliavo). O jei paklausus poetų.lt, ko nėra?
Ir Danijos pasaulyje nėra (T. V., „Pasakykite Fortinbrasui“)Ech, kiek daug gali būt poezijos skerspjūvių!
400-tajam įrašui nuoširdžiai ploju!
AtsakytiPanaikintiVienintelis dalykas, ką koreguočiau, tai Marcinkevičiaus citatą sukeisčiau vietomis su Aisčio citata.
Taip, laikantis chronologijos, reiktų sukeist, bet tiek jau to. (Manau, lėmė tai, kad Just. M. asmenvardį pastaruoju laiku dažniau miniu - jo archyvo tvarkymo reikalai.)
Panaikinti