(391) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xix

– Klauseis žinių? Maždaug: kaip teigia istorikai, Klaipėdos krašto prisijungimas buvo drąsiausias Lietuvos valstybės žygis.
– Girdėjau. Pasakyta tiesos. Bet: apie Lietuvos valstybės drąsą. Pakovot su jokių pretenzijų į minimą teritoriją neturinčiais prancūzais. O jei Klaipėdoj būt buvę vokiečiai? Suprantu, retorinis klausimas; vokiečiai pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį etc.; bet: laukėm, kol Vilnius bus „grąžintas“, nėjom „atsiimt“. Mūsų pozicija visada buvo „paskaičiuota“; vargu ar apie drąsą turim teisę kalbėt.
O jei konkrečiai: pasakius (a: Klaipėdos kraštą prisijungėm!) reikia pridurt ir b: rinkimai į prisijungtosios teritorijos savivaldą parodė, kad Klaipėdos kraštas Lietuvai priklauso tik de jure, o ne de facto: absoliučią daugumą per vietos rinkimus gaudavo (suformuluokim taip) ne prolituaninės partijos.
Savo požiūrį į Klaipėdos kraštą prisijungimą prie Lietuvos susiformulavau skaitydamas gubernatoriaus Jono Žiliaus slaptus pranešimus LR Užsienio reikalų ministerijai, kurie paskelbti Jono Šlekio monografijos apie Joną Žilių (LLTI, 2012) prieduose.
– Per daug žinai, kad būtum Lietuvos patriotas. :)
– Ką reiškia: per daug žinoti? (Geras klausimas.) Jei jau toks klausimas iškilo, tai dar pridursiu: Žilius (taip, tebūnie: svajoklis) – vienas iš saujelės žmonių, suvokusių tikrąją situaciją, t.y. kokia reali galimybė paverst Klaipėdos kraštą integralia Lietuvos dalimi (primenu: turimas galvoj prieškaris)? – Amerikoj pinigų sukaupę lietuviai turi perpirkt iš vokiečių jų valdomus ūkius; pinigas viską lemia; deja, tai tebuvo balsas tyruos, nors būdamas gubernatorium Žilius ir mėgino „pradėt procesą“: kvietė Amerikoj gyvenančius lietuvius bent jau atplaukt iki Klaipėdos ir apsižiūrėti...