(398) Susieji – ir [tiek], ix

Coll. S.D. nuskenavusi [ne tik man, dar cc  ≈20] el. paštu atsiuntė pavyzdį laiško (recto ir verso), kokių vis dar retsykiais atkeliauja Institutan:




















Kad Kostas Korsakas miręs jau daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus, o to nežino darbuotojas, siuntinėjantis po pasaulį laiškus, – tikrai nieko stebėtino (aišku, visai nesunku patikrint ir nebesiųst, jei žmogus a.a., bet nėr ko per daug norėt). O ta Russland vis dėlto trikdo. Kaip atsirado? Galima spėt, kad adresyne buvo atlikta tokia paprasta operacija: rasti UdSSR ir pakeisti į RUSSLAND. Per daug nesukant sau galvos, kas per darinys buvo ta UdSSR. 
Patikslinimas: Russland trikdo ypač dėl to, kad laišką siuntė ne šiaip kas nors, o Goethės muziejus, na, regis, lyg ir kultūros įstaiga. [Galėtų būt ir atskiras įrašas apie tai, kaip suvoktinas epitetas: kultūringas, -a, t.y. turintis, sukaupęs daug suvokėjo įsivaizduojamos kultūros.]

Kita vertus, ar verta tuo stebėtis? – Prisiminiau visai neseniai vėl perbėgtą akim a.a. Jurgio Kunčino rašinį apie Frankfurto knygų mugę, kurioj Lietuva buvo garbės viešnia (liet. lit., ypač mot. liet. lit., pasaulinis triumfas, sprendžiant pagal to laiko bent jau lietuviškas publikacijas?!); citata:

Aišku, nereikia turėti naivių iliuzijų, kad po mugės lietuvių literatūra atsistos greta rusų, čekų ar net estų (turiu galvoje vertimus). Tai tik pradžia, susilauksim ir pauzių, ir atsainumo. Apie jį ir kalbėjo diskusiją Berlyne moderavusi lituanistė Claudia Sinnig: „Vokiečiai nesupranta, kad lietuviai mato juos kiaurai – visą jų pasipūtimą, abejingumą, didelės tautos globėjiškumą mažos atžvilgiu.“ Viso to, žinoma, esama. („Frankfurto vėliavos ir trimitai“, 7MD, 2002-10-25, p. 7)

Panašu, net ir nenorėjusieji „turėti naivių iliuzijų“ jų turėjo – ištikusi (kad ir mėginama kvestionuot) „šlovė“ pila per galvą, – Frankfurto knygų mugės 2002-ais nebuvo, nes jos praktiškai nieks neprisimena buvus (pajuokausiu: galėtų būt straipsnio Frankfurter Allgemeine Zeitung tema kad ir 2013-ais?).

Prieduras (01-26). Popieryne užtikau dar vieną publikaciją, skirtą paminėtajai Frankfurto knygų mugei – Nerijaus Šepečio tekstą „Lietuvos proveržis“ (NŽ-A, 2002, nr. 11/12, p. 560–565). Esmingas autoriui tuolaik regėjos žodis proveržis – lietuvių proveržis vokiečių galvosna (kad nuomonė būtų solidesnė, pasitelkiama ir statistika: pvz., primenama, kad Vokietijos spaudoje galima rasti ≈ 1200 tekstų apie Lietuvos kultūrą irba [= ir/arba] literatūrą (neskaičiuojant tų, kur Lietuva paprasčiausiai paminėta kaip knygų mugės garbės viešnia). Mėginama apibendrint: esą vidutinio laikraščius paskaitinėjančio vokiečio galvoj po Lietuvos prisistatymo Frankfurto knygų mugėj turėtų įsikurt tokie Pabaltijy gyvenančiųjų vaizdiniai:

Euroviziją pasirinkę estai turi (turėjo) dainuojantį importuotą tamsiaodį [kas jį beprisimenat? Rimtai klausiu, nes aš tikrai ne], latviai – taip pat dainuojančią (ir dar dailiai išsirenginėjančią) vietinę rusę [kas ją beprisimenat? Rimtai klausiu, nes aš tikrai ne], o štai knygų mugėje dalyvavę lietuviai pasirodė turį ne tik daugybę rašančių ir dar įdomiai bei protingai kalbančių „galvų“ – romanisčių, poetų ir šiaip intelektualų, – bet ir apskritai gyvą, įvairiaformę ir kai kuo net rafinuotą šiuolaikišką kultūrą, pagaliau valstybę su daugiakultūre ir turininga istorija, su kuria sugeba užmegzti ir palaikyti dinamišką ir produktyvų santykį. (p. 561)

[Juokaujant: kas prisimenat tokią Lietuvą ir jos kultūrą; ir dar kažko norim iš vokiečių?!] – Ir gal visai nedera prisimint sėdėjimo prie vėl suskilusios geldos (esą per daug norėjom). Viskas daug paprasčiau: mūsų atmintis baisiai dideliais tempais trumpėja; žinomos reklamos („kartą paragavęs – negali sustot!“) parafrazė: „kartą sužinojęs – negali užmiršt“ totaliai klaidinga, nes: čia sužinojai – čia jau ir užmiršai. – Atėjo pseudoatradimų laikai.
Baigt šį priedurą derėtų tuo, kuo pradėjo savo tekstą N.Š. 2002-ais:

Maždaug prieš pusantrų metų per didžiausią Vokietijoje RTL kanalą teko stebėti vokiškąjį „Kas laimės milijoną?“ žaidimą. Vienai žaidėjai teko 10 000 DM vertės klausimas – „Kieno sostinė yra Vilnius?“ Uždavinys pasirodė per sunkus – Lietuvą ji supainiojo su [etc.] (p. 560)

O mes, ir aš, stebimės: Vilnius / Russland?! Gal ne tik – tiksliau, tiek „vokiečiai“ čia dėti?
P.S. (01-27) Vertėjas į vokiečių kalbą Markus Roduneris į klausimą: „Kas įdo­mu vo­kie­čiams iš mū­sų li­te­ra­tū­ros?“ atsako: „Šiurkš­čiai sa­kant, nie­kas.“ (Šiaulių naujienų priedas Atolankos, 2013-01-25) Taip, ir nieko nepadarysi.