(396) Iš popieryno, x: Aleksandro Kantvilo atsiminimai apie Stutthofą

ŠA 2002-12-07 p. 9 buvo paskelbtas gabalas Aleksandro Kantvilo (*1920 Vyžuonėlių dvare [mūsų galvoj siejamam pirmiausia su Veriovkinais],  †1997 Australijoj) atsiminimų iš Stutthofo koncentracijos stovyklos. Puslapinis gabalas, pavadintas „Sruoga Balys. Nr. 21319“. Publikacijos įvade, be kita ko, užfiksuota:

Artimieji įkalbėjo [Kantvilą] parašyti prisiminimus apie įkalinimą; siūlome tik vieną jų skyrių, o visa medžiaga gal bus išleista atskira knyga. [Spėtina: ŠA atsiminimų rankraštį gavo iš savaitraščio gerbėjo/bendradarbio a.a. Jurgio Janavičiaus, gyvenusio Australijoj; praėjus daugiau negu 10 metų patikrinau: regis, visi atsiminimai taip ir nepasirodė, tūno LNB rankraštyne; o tikrai verti dėmesio: jei ne dėl teksto, tai dėl iliustruojamųjų piešinių – pora paskelbta minėtoj ŠA publikacijoj 2002-ais.]

Už ko užkliuvau tame A.K. atsiminimų apie koncentracijos stovyklą fragmente? – Už pamatyto dangaus:

Gal laisvės ir namų ilgesys, gal Velykų artuma, gal kitas koks jausmas pravėrė akis plačiau ir tada pastebėjau, koks gražus buvo dangus. Saulės spinduliai keliais plačiais pluoštais kilo iš po debesio, visa vakarų pusė, rodos, degė. Vėjas keitė debesų formacijas, maišė tai išskleisdamas visiškoj šviesoj, tai paslėpdamas šešėlyje. Iš viso spalvų žaidimo galėjai spėti, kad naktis bus vėjuota, tokia gal ir rytdiena. Tokio dangaus gražumo dar nebuvau matęs. Mūsiškiai [parvaryti stovyklon po dienos darbų] stovėjo tylūs, nuleidę galvas, susimetę į kuprą. Tada aš pasakiau: „Vyrai, žiūrėkit, koks gražus dangus!“, ir Sruoga pridėjo: „Matai, kur meniška dūšia, nežiūri į žemę, aukštyn.“ Gal nuo tada man Sruoga tapo toks artimas, gal aš pasirodžiau jam irgi artimesnis...

Digresija: Yra/buvo toks teleserialas 'Til Death. Bešeimiui ne nuodėmė pasižiūrėt šį tą apie šeimą? — Tai va, vienoj 'Til Death serijoj užfiksuota tokia situacija: Jis, vyras, garaže kaupia lentgalius, iš kurių kada nors ką nors tikisi padarysiąs. Ji, žmona, pareikalauja: tai ką tu po galais padarysi?! – Jis pateikia iš lentos išpjautą kiaulaitę – pjaustymo lentą; paaiškėja: net tą pjaustymo lentą ne jis išpjovė. Ji jo lentgalius išmeta. Jis įpuola depresijon. Ji suvokia, kad vyrai gali/turi turėt bent vieną kvailą silpnybę, kad jaustųs laimingi; susivokusi padovanoja vyrui naują (pirminį) lentgalį ir elektrinį pjūklą (maždaug): tau nieko nepavyko padaryt iš susikauptų lentgalių todėl, kad neturėjai gerų įrankių. Ir jis vėl tampa savim. Va tokia daugmaž istorija. – Jei kas imtų ir pareikalautų viens du išmest visą mano popieryną, sukrautą tamsiajam kambary? Be jo kas likčiau? – Pusniekis. – Juk laikraščių ir žurnalų išplėšos ≠ lentgaliai.
P.S. Beje, culture.lt su visais kultūrinių savaitraščių archyvais ėmė ir užsiraukė.
P.P.S. (01-26) Regis, virtuali tekstų sankaupa atsigauna – titulinis puslapis jau normalus, savaitraščių numeriai dar neprieinami; bet vilčių laaabai daug
P.P.P.S. (02-05) Kultūros savaitraščių, bent jau ŠA, senieji archyvai vėl prieinami, bet tik per naująją leidinio svetainę (regis, juos priglaudė LNB; culture.lt kaip atskiras dalykas tikriausiai nebeegzistuos).