(328) Tarp kitko: apie popierinį Maironį

Pranas Lapė, Maironis (iš: Aidai, 1962, nr. 7)
[per mažai ir visai neįdėmiai mes žvelgiam į tai,
ką padarė/sukūrė lietuviai egzily dėl Maironio]

Šiandien per Žinių radijo spaudos apžvalgą (regis, buvo cituojama iš Vilniaus dienos) vėl išgirdau: nieks nebeatsimena, kada paskutinįkart buvo išleistas Maironis [tiksli citata: „vargiai kas bepamena, kas ir kada pastarąjį kartą išleido Maironio poeziją“]. Ir šiek tiek sutrikau, nes juk jau net trys knygos išėję: LLTI išleido Pavasario balsus su CD, LRS leidykla – Graži tu mano: Lyrika, poema [Jaunoji Lietuva], be to, Aldonos Ruseckaitės skiautinį Šešėlis JMM: Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai. Bet gal dar nė vienos tikrai nėra knygynuose? Gal.
Absoliuti dauguma bent iki šiol rašiusiųjų apie Maironio metus dėl to (kad nėr naujų Maironio poezijos leidimų) labiausiai griaudinosi ir griaudino. Na va, yr; jei dar nėr knygynuose, tuoj bus. Ir ką? Daugiausia bus perkama nebent dovanom, skirtom kokiems nors su Maironio metais susijusiems renginiams. Jaunuomenė? O kam jai popierius, jei praktiškai visi tekstai randami internete. Branduomenė? Turim „Vagos“ leistus raštus ar dar ką iš anksčiau, be to, lentynos ir taip pilnos; arba: per brangu. Gal ką sugundys Andriaus Bialobžeskio įskaitymai kompaktinėj plokštelėj? Gal. Bet tas CD juk neilgtrukus kieno nors bus nuripintas ir įdėtas internetan.
Galimybių skaityt Maironį buvo, yra ir bus; o tikra problema tik viena: ar yra noro?

P.S. (vakare). Po darbo užsukau knygynan kitąpus Neries patikrint. Taip, Maironio (dar) nėra. Bet jau yra Ruseckaitė. Nusipirkau (26 Lt 50 ct; išleista Juozo Almio ir Lidijos Jūragių iš Australijos lėšomis; autorė jiems dėkoja, ir aš prisidedu). Belieka perskaityt. Noro yra.
Kaip motto parinkta Maironio ištara: „Galop, kai mirsiu, darykite, kaip išmanote.“ Ir iškart prisimeni Antano Baranausko ištarą (tik mintį perteikiu): tenudžiūna ranka, kuri mėgins bent raidę pakeist mano raštuose. Principo reikalas. Maironio valia tikrai buvo silpnesnė nei Baranausko, leisdavo sau silpnybės akimirkas, o paskui griauždavos, kaltindamas kitus, t.y. tuos, kurie pasinaudojo jo silpnybėm. Mazochizmas, būdingas absoliučiai daugumai kūrėjų, bet neatleistinas dvasininkui, turinčiam ambicijų kopt hierarchijos laiptais. Gal todėl Baranauskas tapo vyskupu, o Maironis – ne? (Čia tik šiaip pasvarstymas.)

P.P.S. (19:30). Apgailėdamas situaciją, kad knygynuose dar vis nėr LLTI išleistų Pavasario balsų su CD (Bialobžeskio balsu ir priedais), prisiminiau senus laikus, kai Lietuvos radijuj šeštadieniais kartkartėm vesdavau literatūrines viktorinas. Ir susidėstė klausimas:
– Kurio Maironio poetinio teksto mintys sutampa su pirmosios interpeliacijos, pareikštos LR Seime opozicinės Ūkininkų sąjungos frakcijos LR Vyriausybės XIII Ministrų kabinetui, vadovaujamam Mykolo Sleževičiaus (konkrečiai – žemės reikalų ministrui Jurgiui Krikščiūnui), mintimis?
Pirmas/pirma, teisingai atsakęs/atsakiusi į šį klausimą, gaus dovanų šiame P.P.S. minėtą PB 28-ą leidimą su CD (sutaupos – 20 Lt; atsiimti tektų pačiam/pačiai darbo dienomis darbo laiku LLTI bibliotekoj).
Atsakymus prašyčiau rašyt kaip komentarus.