(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2011-01-25

(158) Visiškai tarp kitko: apie moterų pavardes, 1932

Foto iš postilla.mch.mii.lt
Skatinėjau šiandien Antano Valaičio studijėlę Iš Lietuvių mokslo draugijos istorijos (1932; persp. iš Lietuvių tautos IV kn. 3 sąs.). Pabaigoj pateiktas Draugijos narių sąrašas, palydėtas šešiom pastabom. Trečioji:
Moters, kurių pavardžių galūnių nebuvo galima išspręsti iš rusų kalba rašytų protokolų, pažymėtos sąraše *. Tad šia proga verta vėl iškelti a.a. prof. Jablonskio mintį, kurią prisimena ir palaiko kalbininkas d-ras J[urgis] Šlapelis: ar tik nebūtų laikas vienodinti pavardes tekėjusioms ir netekėjusioms pakeičiant vyriškos pavardės galūnės balsę į ė, pav.: Antanaitis = Antanaitė, Brusokas = Brusokė, Bruckus = Bruckė, Rimša = Rimšė ir t.t. (p. 62)
Taigi, ne toks jau naujas šis siūlymas, be to, atremtas į Jablonskio autoritetą. Juokaujant: kas prieš Zvonkę, tas ir prieš Jablonskį.

5 komentarai:

  1. Baik pilti vandenį ant feminisčių malūnėlio.
    Ir taip net ūžia ausyse.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Troyau, o kuo čia dėtas feminizmas? Užfiksavau Jono Jablonskio nuomonę apie asmenvardžių formas.
    O dėl to ūžesio, ar ne per jautriai reaguoji? Kai kas keiksnoja feministes ir NK95, kai kas kubilizmą etc. Kas dar gyvas, tas ir skleidžia visokius virpesius.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Jablonskis - lietuvos feminizmo tėvas :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Komentaras (1) Juokaujant būtų galima reaguoti: „O! taip, bet iškyla didelė problema: feminizmas būtų linkęs turėt ne tėvą, o motiną (pvz. Simoną de Beauvoirę).
    Kita reakcija galėtų būt rimtesnė (iš filologinių pozicijų): lietuvių kalbos prigimtis rišliame tekste reikalautų pridėt galūnę ne tik prie kitataučių vyr. g. asmenvardžių (pvz.: „Ekstrapoliuojant radikalios laisvės sąvoką, gyvai išgyventą paties Sartre’o, paaiškėja, kad [etc.]“), bet ir prie mot. g. asmenvardžių, kas buvo daroma prieškariniuose vertimuose duriant -aites ar -ienes. Taip, kvailoka (kvaila, nors logiška), todėl atsisakyta. Bet vėliau mot. g. asmenvardžiai imti palikt „pliki“. Jei sutartume, kad galūnė –ė visai pakankama mot. g. nuorodai, nepaisant: ištekėjusi ar ne (tai ne mūsų reikalas, aiškintis -aitė/ūtė ar -ienė), gal nebūtų baisu išvyst užrašą (pvz.: „de Beauvoirė – feminizmo karalienė“) ar pan.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Komentaras (2) Svarstykime konkrečius atvejus, aiškinkimės, argumentuokime-kontrargumentuokime!
    Auszra buvo Auszra, ir Iszguldymai apie ukiszkus augalus (1893) – tik taip vadintini; kaip ir Lietuvos patriotė Konstancija Skirmunttė (1851–1933) – būtent jos ne lietuvių kalba rašytų dalykų pasiskaitęs tautininkas Augustinas Voldemaras tapo tuo, kuo tapo (žr.: Laiškai Jujai: 1902-1919 m., laiškus iš rusų kalbos išvertė ir parengė Gediminas Rudis, 2010).
    Iš ko kyla visos problemos? Iš to, kad filologija nesusikalba su politika. (Apie LT kalbu.) O jeigu apie tai samprotautų ne [tik] kalbininkai, ir ne [tik] politikai (iš abiejų pusių)? Manau, susikalbėtų. Tikiu, nors tai nieko nereiškia. Nebus tokio pokalbio.

    AtsakytiPanaikinti