(880) Susieji – ir [pagalvoji apie gimimo vietą], xxiv

Kensingtone gimęs G.K. Chestertonas žaismingoj esėj „Apie drybsojimą lovoje“ (vertė Rasa Drazdauskienė, ŠA, 2004-09-18, nr. 35, p. 8), manau, nė kiek neabejodamas esąs teisus, ėmė ir parašė:

Žmogus gali įprasti keltis penktą valandą ryto.

O ketvirtą? – Chestertonas nebeatsakys, bet gimęs ar gimusi Lietuvoj greičiausiai atsakytų: na, sunkoka būtų, bet galima įprast.
Goryje, ten pat kur ir Stalinas, gimęs Merabas Mamardašvilis ne tik buvo mąstęs permąstęs René Descartes’o filosofiją, greičiausiai jautė šiam La Haye en Touraine (dabar Descartes) gimusiam žmogui ir empatiją, ir buvo įsitikinęs, kad verst keltis ketvirtą – nežmoniška:

Švedų karalienė Kristina, kurios rūmuose jis atsidūrė kaip mokytojas (ir kuriai, beje, parašė nuostabų laišką-traktatą apie meilės prigimtį), savo mylimą filosofą nužudė visai paprastai: ji liepė jam (o karalienės noras – dvariškiui įsakymas) skaityti filosofijos paskaitas penktą valandą (!) švediško ryto, ryto tokios šalies, kurioje beveik amžina tamsa, ledai, uolos ir meškos, – skaityti blaiviai karališkai galvai. Ir tai – Dekartui! Įsivaizduokite, kaip jis jautėsi – jis, įpratęs savo kasdieniame, normaliame gyvenime iki pusiaudienio lovoje atsidėti apmąstymams. Prancūzui, gimusiam po visai kitokiu dangumi, keltis ketvirtą darganoto ryto valandą tam, kad penktą skaitytų filosofijos paskaitas! Tiesiog šiurpas nukrečia, vien apie tai pagalvojus. Žinoma, jis neištvėrė ir numirė, o peršalimas ir gripas – tik išorinis postūmis. („Karteziškieji apmąstymai: antrasis“, vertė Austėja Merkevičiūtė, ŠA, 1999-09-25, nr. 37, p. 4)

(Juokinga, aišku, bet visai smagu, kai galvoj Mamardašvilis ima vos ne „ginčytis“ su Chestertonu.)

(879) Visiškai tarp kitko: 2017-ų jubiliejai, apvalios datos

kaitinėdamas š.m. Poezijos pavasarį buvau pagalvojęs: o kam nuliai kitąmet? Jei bent jau kai kurie būtų pri(si)minti almanache, gražu būtų.
Pirmiausia 100 – Kaziui Bradūnui, Jurgiui Blekaičiui, Eugenijui Matuzevičiui (prasideda kitos poetų kartos, postneoromantikų, šimtmečiai); 90 – Liūnei Sutemai, 80 – Juditai Vaičiūnaitei (ir Tomui Venclovai, bet almanache, manau, jubiliejų proga turėtų būt pri(si)menami tik a.a.; dar gyviem gal žurnalo ar laikraščio puslapių gana), 70 – Jurgiui Kunčinui. (Gal ką vertą paminėt ir praleidau; Brazdžioniui 110, bet vargu ar ką naujo prasmingo įmanu išspaust.)

— Atsimenu, Kazį Bradūną kalbinau rengdamas radijo laidų ciklą, skirtą Aisčio 100-mečiui. Pasitikslinau: 2004-06-09. Kai jau buvo pripasakojęs apie Aistį, klustelėjau, ar teberašąs, gal naujų eilėraščių paskaitytų – įrašyčiau. Du parašęs. Paskaitė, bet pradžioj pasipasako:

– Turiu tokį sumanymą. Išėjo du tomai mano Sutelktinės, tai sudėjau visa, ką parašiau. Net ir nenorėdamas taisyt. Mačiau, kur silpna, bet man brangu, palikau; visai mažai kai kur pataisiau. Dabar žiūrau, žinai, – didelis griozdas, du toki tomai. Ir brangu nusipirk žmonėm, bet ir sunku surast eilėraščius, kuriuos norės, tokioj makalynėj. Tas turinys dar ne pagal puslapius, bet pagal eilėraščių vardus padarytas jų pačių – aš labai nustebau, man nieko nebuvo pasakę, kad jie turinį kažkaip moderniai darys. Tai dabar tie du tomai labiau bibliografijai kokiai nors negu paprastam skaitytojui.
Dabar aš galvoju, ar nepadaryt teip: atrink šimtą geriausių eilėraščių [Kazimiera Bradūnienė patikslina: pačiam būdingiausių gal] ir sudėt į vieną rinkinuką, ir pavadint šimtas atrinkųjų. Ar kaip kitaip, palauk? Viršely užrašyt: Šimtas atrinkųjų, žemiau – eilėraščiai. Tai būtų dar keli papildomi, kuriuos naujai parašiau. [Kazimiera B.: Rodos, Atrinktoji šimtinė pavadinsi.] O je, matai, geriau atsiminė negu aš: Atrinktoji šimtinė: eilėraščiai. Ir dabar tokis du, nežinau, dėt ar nedėt:

– Gal jau koks leidėjas užsikabino už Jūsų šitos minties, kam nors jau esat sakęs?
– Reikia pirmiausia neaplenkt tų, kurie išleido tuos du tomus [turima omeny „Aidų“ leidykla, Sutelktinę išleidusi 2001-ais]. Užsiminiau jiem, bet jie entuziazmo nerodo didelio. Aš tesu tik atrinkęs eilėraščius iš to dvitomio. Pažymėjau puslapį – pažymėtam puslapy esančius eilėraščius dėti, kad šimtinė susidarytų.
– O ar sunku buvo atrinkt?
– Sunku. Labai sunku. Dėl kiekvieno reikia abejot. Geriau būtų, kad koks svetimas literatūrologas būtų atrinkęs.
– Bet jis būtų pagal save atrinkęs, o Jūs savo – pagal save.
– Pagal save. Ir turiu, kas būtų parašyta – lyg ir įvadukas:

Įvadinė užuomina
Šios knygos šimtas eilėraščių yra atsijoti iš autoriaus poezijos visumos. Parankiai vienon vieton čia sutelkti eilėraščiai, kuriuos galima laikyti autoriui ypač būdingais temų ir išraiškos formų atžvilgiu.

Va tik tiek.
– O jei kas užklaustų, tai kas labiausiai būdinga Bradūno poezijai? Pagal ką Jūs rinkot, kurie Jums atrodė būdingiausi, kai skaitėt vėl iš naujo visą save – juk iš kokio tūkstančio eilėraščių rinkot tą šimtinę.
– Vienu sakiniu sunku pasakyt, kas tas Bradūnas yra. Aš nesu toks vientisas. Nežinau, kaip čia pasakyt: nesu vieno užmojo, vieno veido. Vieno veido, bet tame veide yra daug... [Kazimiera B.: grimasų (juokiasi)] gerų grimasų ir nereikalingų... Na va, klausimą uždavėt, į kurį neina atsakyt (juokiasi).

Rinktinė Paberti grūdai: eilėraščių šimtinė išėjo 2007-ais, išleido LRS leidykla. Įvadinė užuomina, šiek tiek pakitusi, atsidūrė viršelio 4-am puslapy. Eilėraštis apie ratus ir batus, datuotas 2004-03-15, priešpaskutinis; patingėjau kruopščiai tikrint, ar kitas rinktinėn pateko; pabaigoj jo nėr.
Ir dar pagalvojau vėl klausydamasis įrašo: Bradūnai buvo ne tik bendravardžiai; kitoks būt buvęs Kazimieras be linkusios į kriticizmą (?) Kazimieros, kitoks.

(878) Visiškai tarp kitko: apie paskutinį Pauliaus Jurkaus darbą

Po atostogų tikrindamas el. paštą, radau kvietimą į jau įvykusį renginį – 2016-07-28 Maironio lietuvių literatūros muziejuj buvo paminėtos rašytojo ir redaktoriaus Pauliaus Jurkaus 100-osios gimimo metinės.
1991-ų pabaigoj buvau jam parašęs laišką su visokiais klausimais ir prašymais. 1992-01-31 rašyto atsakymo pastraipa:

Apie Vytautą Mačernį rašau ne romaną, bet knygą. Jis buvo mano artimas bičiulis, man pirmam skaitė savo eiles, kalbėjo, kodėl tai parašė. Esu parašęs pirmą redakciją. Galvoju, kad šiemet padarysiu antrąją redakciją. Gal būtų prasminga tai padaryti kokios apysakos forma. Apie tai esu pagalvojęs, bet dar sprendimo neturiu.

Spėtina, kad tas darbas taip ir liko nebaigtas, nes knyga neišėjo. Reikia tikėtis, rankraštis, kad ir tos pirmosios redakcijos, likęs.
P.S. Parašęs pagalvojau: taigi reikia imt ir paklaust Virginijos P., ji juk turėtų žinot. – Jurkaus knygos apie Mačernį yra du rankraštiniai variantai; jojo archyvas Maironio muziejuj. O enciklopedijose reiktų pridurt: 2016-07-27 perlaidotas Žemaičių Kalvarijoje.

(877) Dėl juoko: o gal imtų ir pasisektų?

radžioj buvo žodis: nevermore (bent jau pats Edgaras Allanas Poe taip aiškino per paskaitą Bostone), tada atsirado kalbantis varnas, kuris tik tą vieną žodį temoka; ko dar reiktų? – meilės ir mirties; jei varnas juodas – ko nors balto; ir dar vieno kontrasto: lauke lietinga audrota naktis vs bibliotekoj ramybė. Sugalvojo, ir vienas juokas teliko – imt ir parašyt garsųjį „The Raven“.
Bet bala nematę tos poezijos. Lietuviškai jos geros yra tikrai daug sukurta.
Poe – the Father of the Detective Story. [Raudonosios mirties kaukė išėjo tik 1991-ais.] O va gerų lietuviškų detektyvų nėr. Geras būtų tas, kuris bent į kokias tris kalbas išverstas.
– Tai gal žinai, kodėl gerų lietuviškų detektyvų nėr? – norėtumėt paklausti.
Žinau, pasakysiu:
– Todėl, kad pradžioj turi būt seklys (kaip tas nevermore), o jau tada – pagalvojus – gali atsirast ir bent jau paskaitomas, o gal net neblogas detektyvas. Koks būtinas dalykas lietuviškam sekliui, jei nori tapt ne tik protinga, bet ir įdomia detektyvo galva? – Jo močiutė jaunystėj turi būt gyvenusi Alytuj, Antanavoj ar kur nors netoliese, ten, kur bazavosi eskadrilė „Normandie–Niémen“. Kodėl būtina manyt, kad vienintelis Roger Sauvage’as su vietine mergina romaną buvo užmezgęs? Nebūtina. Galėjo taip atsitikt ir lakūnui pavarde Dupin, vardu nebūtinai Auguste, net ir pavardė gali būt kita pagal tėvą, o motinos Dupin.
Kur suku? Reikia kaip nors, kokiu nors būdu susisiet su Tradicija. Viena pasakojimo atšaka ir galėtų būt seklio genealogijos peripetijų aiškinimasis. Ir apskritai – tai galėtų būt tokie retrodetektyvai; seklys galėtų aiškintis Antrojo pasaulinio karo Lietuvoj užmintas mįsles – ko tik čia nebuvo, kas tik nežuvo. Arba ko sekliui galėtų pripasakot grįžę iš Sibiro ar Kazachstano tremtiniai – ir apie suomius, ir apie vengrus, ir apie vokiečius, ir apie kitus.
(Surašyta popieryne radus Rasos Drazdauskienės kaip visad puikiai išverstą tekstą – Jorge Luis Borges, „Detektyvas“, ŠA, 2000-10-14, p. 1 ir 8.)

(876) Susieji – ir [išsuki iš kelio], xxiii

Juozas ir Antanina Veličkos (sūnaus nuotrauka)

Hansas Carossa (1878–1956) eilėraštį „Senasis šaltinis“ pradeda:
„Pūsk žiburį ir mik! – ir paaiškina, kodėl neverta jaudintis: – Čia tiktai muša / Fontano senojo srovė gyva“, ir dar visokių poetiškų raminamųjų vaizdų pateikia. (Žr. Jurgio Kunčino vertimą, Šiaurės Atėnai, 2000-10-14, p. 2.)
O vertėjo ir fotografo Petro Veličkos (1911–1991) tėvas nebuvo poetas, jo vakarinė komanda vaikam: „Myžt, poteriaut ir gult!“

Viskas labai paprasta, bet kodėl [Petro Veličkos] fotografijose gyvenimas atrodo daug sudėtingesnis? Kodėl ta skaudi pokario šviesa vėliau jau nebepastebima Lietuvos fotografijose?

– vargu ar atsakomais klausimais pratęsia Skirmantas Valiulis („Fotografijos pragiedruliai“, Literatūra ir menas, 2002-02-15, p. 13).
Aišku, kvaila mėgint atsakyti į tokius klausimus, bet vis tiek noris mėginti, nors niekur negalėsi pasitikrint, ar bent ton pusėn sukai.
Ta skaudi šviesa – dar likusio tikėjimo, vilties ir nuolatinės baimės mišinys; o vėliau – neviltis ir apatija, kai uždainuot užsinorima tik išgėrus.

(875) Miscellanea rerum, vi, ir triptikas su raudona

(α) pavėlavęs pasiūlymas
Atsiminimų apie Marcelijų Martinaitį knyga galėjo būt pavadinta Daug Marcelijų ir vienas Martinaitis (dabar: Marcelijus). Pagalvojau prisiminęs jo baladę „Daug Kukučių ir vienas“ (pabaiga):

Daug Kukučių, –
kai vienas numiršta,
o paskui jį eina
šimtas vienplaukių Kukučių,
ir šimtas galvoja –
kaip vienas:
– O koks trumpas Kukučio gyvenimas
pėsčioms kojoms,
smagioms Kukučio kojoms...

Tikrai, regis, būt buvęs neblogas. Gal kas taip recenziją pavadins?

(β) visiškai šiaip
Ar kada nors dar pasirodys naujų Neringos (iš Neringos) Abrutytės eilėraščių rinkinys? Jei taip – kokia kalba rašytų? Jei ne – gal vertimų rinktinė?
O ar dar rašo eilėraščius Darius Šimonis? Kurio guvernantė prieš mėnulį sklaidė nuotraukas ir prozą, o mažytė balų kuosa jos kartoninėj kepurėj buvo pralesusi skylutę vėjui – „Kad aksominėj alėjoj / Būtų, kas skylutę turi.“
Abu, kiek žinau, ne Lietuvoj, ir jau seniai.

(γ) reiktų, tikrai reiktų
Popieryne atkapsčiau Valdo Kukulo pokalbį su a.a. Henriku (dar be Algio) Čigriejum („Kaip žmogus su žmogum“, LM, 1992-03-14, nr. 11, p. 4 ir 5). Atsakymai, kas be ko, verti iš naujo perskaityt, bet ir klausimai geri, ypač, kai klausiantysis ir savo kortas atskleidžia; pvz.:

– Jei kada pasirodys mano kritikos knyga, apie Tavo kūrybą bus rašoma skyriuje „Laimingo poeto eilėraštis“. [...] tiesiog žmogiškai prisipažink, kad esi vienas iš nedaugelio laimingų Lietuvos poetų – namie ir namuose.
– [...] Ačiū už paskutinius klausimo žodžius. Savo namais ir savo dukterimis džiaugiuosi visai kaip Tevjė pienininkas: ak, mano dukterys! Tu joms žodį, jos tau dešimt.

Reiktų, reiktų sudėt Valdo parengtus pokalbius knygon. Viliui G., kaip leidėjui, užsiminiau („Gerai!“), ir Deimantei K. minėjau. Reiktų.

(δ) tai yra gera
Stovėt tarpdury atsirėmus pečiu į staktą ir žiūrėt, kaip lietus duoda (būtent: duoda) – taip stovėti ir žiūrėti [į pilnas obelis], ir nieko daugiau nenorėti. Nei taburetės, nei fotelio. Vėjas vakarų (gal pietvakarių), o durys į rytus.
[„Kontekstas, pagalvojus, tai toks daiktas, nuo kurio viskas priklauso. Jis tiesiog pasaulio valdovas [...]“, yra rašęs Gintaras Beresnevičius („Sniegas ir žmonės“, ŠA, 2002-01-26, nr. 4, p. 1). Ir noris su tuo sutikt, pagalvojus.]

(ε) pokalbio nuotrupa
– Kalnas yra kalnas, – tarė atsidususi D., kai stabtelėjom pailsėt grįždami nuo jūros Juodkrantėj.
– Kalnas yra kalnas, kol įkalnė; nuokalnėj bus nebe visai.

(ζ) tikslu yra gerai
2001-ų Ievos Simonaitytės premija buvo apdovanotas baladės tyrėjas doc. dr. Aleksandras Žalys už knygą Gyvenimo metaforos ieškant, kurioj yra visko – ir tekstų, vadintinų mokslo darbais, ir recenzijų, ir publicistikos. Asta Bendoriūtė (nežinau, ar tikras asmenvardis) ėmė ir parašė Šiaurės Atėnams:

Dabar rinktinės bandomos vadinti kuo originaliau – sutelktinė, parinktinė ir pan. Šiuo atveju pirštųsi – suverstinė. Tekstai nelygios apimties ir paskirties. Nuo straipsnių, analizuojančių Mieželaičio, Marcinkevičiaus baladiškumą, iki proginių kalbų ar straipsnių. (2002-02-15, nr. 7, p. 9)

Gyvenimo metaforos ieškant – nei pirma, nei paskutinė suverstinė. Buvo ir bus tokių – dažniausiai iš tuščiagarbio noro žūtbūt išleist knygą atsirandančių. Tikslesnį jų įvardą vargu ar galima sugalvot. Prisimintinas.

(874) Iš fonotekos: pokalbis su Juozu Apučiu

Prisišnekėjau. – Regis, Virginija Aputienė, išgirdusi tą pokalbį, pasiūlė buvusioms bendradarbėms iš žurnalo Tarp knygų pamėgint kibt ir ką nors išpešti. Ir nesispyriojau. Pats kartkartėm vis pagalvodavau: reiktų iššifruot bent jau paskutinį radijui darytą pokalbį su Apučiu ir paskelbti (tuolab kad Mažuos atsakymuos į didelius klausimus nieko apie paskutinė novelių knygą nėr).
Pokalbis išspausdintas jau išėjusiam šeštame žurnalo numery. Čia tas teksto variantas, kurį atidaviau redakcijai.

Šioks toks įvadėlis pokalbin. Kai po mokslinės konferencijos „Žalias laiko vingis“, skirtos Juozo Apučio 80-osioms gimimo metinėms (vyko Lietuvių literatūros ir tautosakos institute 2016-06-08), buvau užkluptas pasiūlymo ką nors prisimint apie rašytoją, ėmiau inventorint atmintį ir supratau – nieko, ką būtų galima paverst pasakojimu, turinčiu pretenzijų į atsiminimus, galvoj nėra.
Kad yra toks rašytojas Juozas Aputis, žinojau dar besimokydamas vidurinėj baigiantis praėjusio amžiaus aštuntam dešimtmečiui, nors jo kūrinių tada ir nebuvo mokyklinėj programoj. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Janina Pilėnienė bent jau bendraudama su mėginančiais ką nors rašinėt vadinamaisiais literatais kartais vis prisimindavo savo mokinį iš Viduklės – ten jos pirmoji darbo vieta, su kai kuriais mokiniais buvusi vos ne vienmetė. Ir tekdavo gerai pašokdint vaizduotę, jei norėdavai įsivaizduot tuos laikus – atrodė, kad mokytoja negali būt kitokia, tik žilagalvė. Ji ir paskolindavo Apučio knygų pasiskaityti.

mokinys ir mokytoja, 2008-11-15 (Alio Balbieriaus nuotrauka)

Kai studijuodamas universitete susipažinau su rašytoju, dažniausiai apie mokytoją susitikę šnekteldavom, gal dar apie kokią literatūros naujieną, ir tiek. Paskutinis ilgesnis pabendravimas – kelionė iš Vilniaus į Biržus 2008-ų vėlų rudenį, į Janinos Pilėnienės 80-metį, kurin buvo susirinkę įvairiausių kartų jos mokinių; vyriausieji – iš Viduklės vidurinės. Kažko tokio iš pašnekesių Juozo Apučio vairuojamoj lengvojoj mašinoj irgi atminty nelikę, matyt, galvos daugiausia buvo užsiėmusios svarstymais, ką reiks pasakyti per iškilmes Biržų pily. Grįždami atgal – nusprendėm, kad viskas labai gerai buvę, ir vis džiaugėmės, koks gražus žmogus ta mūsų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
Kas iš bendravimų tikro išliko – tai įrašyti pokalbiai radijui; dukart šnekinau apie literatūrą ir kartą apie rašytojo pomėgį, gal net aistrą – rinkti senus radijo aparatus ir priverst juos vėl prabilti. Pastarojo net pokalbiu neišeina vadint, nes tereikėjo paklausti: tai kaip viskas prasidėjo? – ir klausytis, klausytis, klausytis. Net pasigalvojo: Apučiui maloniau pasakot apie radijus negu apie rašymus. Tie pokalbiai buvo ištransliuoti eterin, ir liko audioarchyve. Vieną iššifravęs siūlau ir akims.
2005-ų pradžioje išėjo ilgai laukta Juozo Apučio novelių knyga Vieškelyje džipai (pavadinimas su aliuzija į Kazio Jankausko 1938 metais išleistą romaną Vieškelyje plytų vežimai). Pirmąkart buvo pristatyta per Vilniaus knygų mugę, balandžio 12-ą Rašytojų klube. Radijo laidai „Literatūros akiračiai“ rašytoją kalbinau kitądien. Beje, būtent už šią knygą Juozas Aputis buvo įvertintas nacionaline premija.

Visa Juozo Apučio teisybė apie romanus, noveles, jaunystės laikus ir kita

– Prieš šį pokalbį apžiūrėjau savo bibliotekos vieną lentyną: 1985-ais išėjo Keleivio novelės, po metų rinktinė Gegužė ant nulūžusio beržo, 1989-ais apysakos Vargonų balsas skalbykloj ir Skruzdėlynas Prūsijoj, po dešimtmečio – pirmas Apučio romanas Smėlynuose negalima sustoti. Buvo galima pagalvot: na va, šernai nusibodo, vienas mamutas prabėgo horizonte, ir prasidės – kaip ir dera rimtam prozininkui, kas kokie dveji metai po romaną rodysis. Kaip išėjo, kad vėl novelių knyga?
     – Taip jau išėjo, išėjo – ir tiek. Pirmiausia tai reikia pasakyt jau dabar teisybę galutinai (esu ją pasirašęs savo popieriuose): tą romaną aš tiek jį gyvatę taisiau, tiek tvarkiau, kad jis man nusibodo, ir visą laiką jutau, kad ne tas, ir viskas, vietomis ne tas – na, neišeina man ištempti. Leidau dėl to, kad tiek dirbta. Gal ir buvo galima neleisti, bet, kita vertus, jeigu jau padarei, tai gali ir parodyti.
     – Šešiolikos metų darbą.
     – Na taip, šešiolikos metų, taip. Tai siaubas yra. Pertraukų būdavo, neduokdie, jei kasdien sėdėtum, bet nepatiko ir dabar man ten daug kas nepatinka. Iš aš dar po visų kritikų, kurios buvo žiaurios, žiauriausios apie mano kūrybą (ir tas, žinoma, prisidėjo), apie romaną nebegalvoju. Nors esu kadaise turėjęs tokių iliuzijų, ir rimtesnių sumanymų, iš savo tėvų gyvenimo parašyt. Bet kaip viskas pasidaro? Keičiasi reikalavimai apskritai beletristikai, romanui ypač, o aš jau kokių mandrysčių ten nebūčiau iškrėtęs, labai realistiškai, labai taip žemiškai norėjau daryt, rinkau, klausinėjaus, kaip buvo, kas kur gyveno, kur tėvai, kur seneliai. Man tai buvo įdomu vienu metu. Gal ir gaila, kad tas sumanymas į bedugnę įkrito.
Na o novelės – o ką? – pats jaučiu, kad man geriau sekasi noveles rašyt. Mat romane vis tiek didesnį ar mažesnį laiko gabalą turi įspraust į tam tikrus rėmus. Tuose rėmuose turi būt intrigų, turi būt susikirtimų, dinamikos, nes kitaip bus neįdomu skaityti, o aš nesu iš tų žmonių, kuris labai sugebėčiau gyvenimą įrėmint, man netelpa, nesiduoda. Užtat aš dramos jokios negaliu parašyt. Nesuprantu, kaip galima ištraukt dvi ar tris gijas kokias ir painioti intrigas visokias. Kad lyg ir nereikia, man regis, to gyvenime daryt. Tai va. Tai tada tos novelės vėl sugrįžo. Po labai ilgo laiko.
     – Keleivio novelės – naujų novelių rinkinys – išėjo 1985-ais, vadinas, prieš 20 metų. Vieškelyje džipai – skambiai tariant, dvidešimties metų Juozo Apučio, novelisto, darbas?
     – Džipai greitai laksto (juokiasi), tai greitai viskas ir išėjo. Man visada taip būdavo: steni, steni, steni, niurzgi pats ant savęs, kas nors iš šalies paniurzga, kad nerašai, o pats save ypač dažnai plaki, o ne, ir viskas. Vieneri metai, kiti, treti – nieko, nors pasiusk. Baisu sėst, nesinori sėst ir rašyti. Geriau eini obliuot, ką nors daryti, nežinau, vėjo gaudyt. Bet man buvo visąlaik taip! Tarpai gi buvo visada dideli. Tiesa, buvo jų priverstinių tokių anais laikais, kai nespausdindavo gyvatės leidyklos ir neleisdavo, bet ir nepriverstinių – pats kažkaip priverstas iš vidaus būdavai nerašyt. Tai šitos novelės noko ilgą laiką. Na kaip? Nesu iš tų žmonių, kuris pripažintų, kad kūryba, menas yra kažikas va tokio – nutiško kaip seilytė iš kažikokios burnos, ir viskas. Nė velnio. Reikia dirbt, reikia galvoti, atsiranda su metais ir tokio įgūdžio – žinai, kur reikia paspausti, kur sulėtinti, kur kokį akcentėlį dėti. Tai va taip galvoj dėliojosi, dėliojosi, o paskui, kai jau daugmaž susidėlioji, tai vienas juokas yra parašyt. Rimtai! Vienas juokas – sėdi ir parašai. Tiktai tiek, kad dabar, senėjant, atsiranda daugiau kritiškesnio požiūrio ir tokio pagalvojimo. Tai ir pataisymų daugiau atsiranda. Šitos knygos kai kurias noveles esu aręs jejejei kaip, ir drapakavęs. Labai žiauriai tiesiog. Perskaitau, užsirašau pastabas, kad neužmirščiau (jau painiojas, nes knygą sudarinėjau), paskui grįžtu po kurio laiko – ir kol sugalvoji, kol surandi, ko reikia! Dažnai pataikai ilgai galvodamas, ir taip faina pasidaro – kaip ten kitam atrodys nesvarbu, bet tu žinai, kad čia jau yra amen, viskas, taip ir turi būt.
Tai šitaip tos novelės atsirado. Čia gi naujų yra labai daug. Visi tik painioja (mane truputėlis ir erzina tas) – rinktinė, rinktinė. Čia ne rinktinė. Yra kelios novelės senos, bet jos turi savo vaikaičių, naujų, iš šių dienų.
     – Vaikų ar vaikaičių?
     – Vaikų, bet ir vaikaičių yra. Daugiausia tai vaikai, bet dar ir patys seniai dalyvauja – herojai, jeigu juos taip galima pavadint. Šitos yra atverstinės: vienas puslapis dabar – kitas iš praeities. Į vieną žiūri, į kitą žiūri – kas čia įvyko per tą nemažą laiko gabaliuką. Tai va yra kelios senos, užima jos nemažai vietos, kadangi ir triptikas yra, o visos kitos naujos. Tų naujų aš per metus parašiau apie dvidešimt. Dvidešimt dvi net.
     – Būtų išėjusios kokios dvi novelių knygos – po dešimt sudėjai, ir leisk.
     – Jeigu dar mažo formato, stori viršeliai, tai taip. Buvo toks priepuoliukas užėjęs. O dabar aš vėl vaikščiosiu tuščias; nežinau, gal ir sudie – vaikščiosiu vaikščiosiu ir nusivaikščiosiu. Nes dabar nėr ūpo rašyt.
     – Bet gal dabar bus ūpo pasakot, kaip viskas atsirado? Vakar per knygos pristatymą Rašytojų klube kalbėta, kad atverstinės novelės yra unikalu lietuvių literatūroj, apskritai gal visoj literatūroj, lietuviškai sakant, nieks tokio dalyko nebuvo daręs. Nesitiki, kad jūs taip atsivertėt Gegužę ant nulūžusio beržo, pradėjot iš eilės skaityt savo noveles ir kurią nors beskaitant toptelėjo: o! šitos būtų galima sukurt antrą seriją.
     – Vieno atsiradimo taško ir negalėčiau nurodyt. Jeigu jau išleidi knygą, tai išsirengi nuogas ir vaikštai gatve – visą teisybę reikia sakyt.
Juokinga truputį, bet užsimaniau knygą išleist. Jau atėjo laikas, galvoju, reikia išsileist, nes nebežinosi, kad esi rašytojas šioks toks. Velnias, visi gauna stipendijas visokias, o gal ir man pavyktų kokią gaut, kad sau ramiai galėčiau gyventi? (Knyga ne dėl to atsirado, čia juokų dėlei, nes ir rimtesnių priežasčių buvo, paskui pasakysiu.) Tai galvoju: jei paprašysiu tos stipendijos novelėms rašyt, tai vis tiek į tas noveles taip įtariai žiūri, be to, tas Aputis kažkada berašęs, ar jis beparašys, ar verta, ar neverta skirt, o jei paprašyčiau atverstinėms novelėms – čia vis tiek naujas toks daiktas, visiem tuoj strigs. Tai aš sufušeravau truputėlį, o paskui pats žiūriu: pala pala, tai kad čia gi visai rimtas reikalas. Ir tada tos novelės vos ne pačios atsivertė. Kai kurios pačiam labiau užstrigusios, antra vertus, daugiau ėmiau tų, kurios yra mokyklinėse programose, tokios žinomesnės kad būtų. Tai va tokie juokai, o ne juokai buvo pirmiau.
Būdamas Klaipėdoj, Novelės rudeny, užpernai tas renginys, rodos, vyko, gavau laiškelį – čia yra teisybė – iš savo jaunystės. Buvo toks mano triptikas „Ak, Teofili!“ apie matininkus. Nesakau, kad ten kokia meilė buvo, vaikas gi buvau – devynias klases baigęs, bet kažkokia kibirkštėlė buvo. Patiko man tos panelės, viena vyresnė, kita jaunesnė, mes vaikščiojom po laukus su teodolitu, dar kitų berniukų ten buvo. Tai va kiek praėjo laiko, kai aš parašiau tą triptiką, kokiais 1967-ais, o Klaipėdoj gaunu laiškelį – atsišaukė viena tų matininkių – ir mano, gimnazistėlio, jai rašytus laiškus. Tai buvo toks pažadinamas: Dievuliau mano, kas yra? Prabėga 50 metų – ir kad ten būtų buvę kas nors tokio, tik žavi jaunystės kibirkštėlė – ir atsiranda žmogus, kurio nematei, negirdėjai. Susiradau telefoną, pasiskambinam dabar, pasišnekam; sakė, visas mano knygas nuo pat pirmos turi, ir aš sakau: ar tik nebus, kad tu vėl mane pastūmei į rašymus?
Ir aš pagalvojau, kad jei jau dėsiu ką nors dabar parašyto, tai tą „Ak, Teofili!“ irgi reikia įdėt, nes bus įdomu, man pačiam įdomu pasidarė. Nuo atvertimo „Ak, Benai!“ – „Ak, Teofili!“ viskas prasidėjo. O jau paskui ėmiau žiūrėti, kad ir kitos novelės, bent kiek įspūdingesnės, gali turėti tęsinį, vienos su rimtesniu pamatėliu, kitos grynai išmislyta, ir taip atsirado tos atverstinės novelės.
     – Jūs atviravot, dabar mano eilė. Novelę „Ak, Benai!“ skaičiau du kartus. Pirmąkart įvardindamas bevardžių personažų prototipus: čia Birutė Jonuškaitė, čia Juozas Šikšnelis, čia Rimantas Černiauskas ir t.t. O kitą kartą kitaip – net pasibraukdamas kai kurias Beno mintis. Vieną noriu pacituot ir perklaust. Benas apgailestauja, kad laiškuose Vilijai taip kvailai vapėjo apie literatūrą, parašytą išsiprievartavusių raštininkų. (Tam laiške buvo minimi Polevojus, Ostrovskis, Fadejevas, Gudaitis-Guzevičius ir kiti.) Užkliuvo ta sangrąžos dalelytė. Gal čia korektūros klaida, net pagalvojau. Ar nebuvo dvejonių: gal išbraukt tą dalelytę? Visi rašytojai juk mieliau norėtų būt kankiniai – išprievartauti sovietinės sistemos, kovoję prieš tą sistemą.
     – Pirmiausia man labai malonu girdėt tokį pastebėjimą. Labai labai gražiai tas mane užgauna, nes tą žodelį ne šiaip sau parašiau. Teisybė, labai ilgai galvojau, ką aš čia noriu tuo pasakyt. Ir visgi nutariau, kad reikia šito žodžio, nes ne visai teisybė, kad išprievartavo, ir netgi labai dažnu atveju neteisybė yra. Na negali išprievartaut žmogaus, kuris nesidavė išprievartaujamas. Ar jisai į stalčių dėjo, ar jis nerašė, po velniais, visai. Jei negalima kaip nori, tai ir nereikia, kentėjo ir nerašė. O kas darė tokius dalykus, kuriuos ten miniu, tai patys išsiprievartavo. Kas dėl pinigo, kas dėl kažkokių draugysčių su valdžia, kas dėl garbės – išsiprievartavo. Žinoma, buvo ir prievartautojų, buvo kas stūmė į tą nuodėmę, sakykim, – visi senesni žmonės tą puikiai žinom, – bet kas nenorėjo būti įstumtas, neįstūmė. Į kalėjimą įstumt galėjo, o rašyt šitaip niekas gi negalėjo priversti. Ir galiausiai niekas negalėjo sukontroliuot tavo minčių – vienintelis privalumas buvo. Jeigu tu pakaušęs kada ir išsiplepėsi, nė vienas saugumietis gyvatė nežinos, ką tu ten turi galvoj, neperšviesi, tada dar nebuvo tokio aparato.
Tai va su tuo išsiprievartavimu taip yra. Ypač jeigu lietuvių paimsi autorius, tokio tipo, kaip ten pavardinti, – tai Dievuliau mano, ką, neišsiprievartavę? Išsiprievartavę. Netgi tokį Gudaitį-Guzevičių paimk. Taip pat išsiprievartavęs. Koks velnias jam liepė tokiu keliu nueit? Buvo tokių, kurie visiškai savanoriškai tą ideologiją skleidė. Tai čia per maža pasakyt išsiprievartavę, kitaip reiktų sakyt. Ir dar kai ką norėjau pasakyt, ką darė anas laikas. Tuose jaunystės laiškeliuose yra visokių ir kvailysčių, ir ne kvailysčių, bet man, kaip rašytojui, sakykim, Benui, kaip rašytojui, kliuvo šitas. Užtat, kad kažkokia sarmata ima, kad tu buvai toks durnas ir skaitei tokią literatūrą. Jos buvo mokyklų programose, žinoma, bet juk čia ne dėl programos.
     – Ne tik skaitei, bet ir kitam siūlei.
     – Siūliau kitam dar paskaityt. Ir dabar mane ima gėda, ir kodėl – aš pasiaiškinu. Šiaip juk neturėtų būti gėda. Na ką? Jeigu žmogus esi tokio nusistatymo, tai kas čia tokio? Laisvas žmogus gali – ar maža prancūzų komunistų ar kokių buvo, kurie Staliną sau garbino. Bet kadangi tu buvai nelaisvas žmogelis tuo metu, tu buvai tam tikra prasme jau išprievartautas ir sudurnintas – va šitas labiausiai žeidžia dabar. Liūdna pasidaro, kad tu tam tikru momentu kaip tas Benas, novelės herojus, buvai pajungtas tos ideologijos, suimtas į nagą – dabar sarmata yra. O neturėtų. Normaliu laiku kokioj Prancūzijoj jeigu kas Apysaką apie tikrąjį žmogų būtų skaitęs, niekas nesigėdintų.
     – Dar didžiuotųs – o, jaunystėj štai ką skaičiau!
     – Taip, taip. Viskas susideda iš niekų ir pasidaro vos ne rimti dalykai, o gal ir rimti.

Juozas Aputis, 2008-11-15
(Alio Balbieriaus nuotrauka)

     – Prisiminiau, jūs vakar per knygos pristatymą skaitėt pastabukus, kuriuos rašėt šalia novelių jas tvarkydamas. Ir vienas, jei atmintis nemeluoja, buvo toks: „Trūksta tikrumo.“ Kas yra tas tikrumas literatūroj? Trūksta tikrumo – ko trūksta, kitais žodžiais?
     – Oho, čia jau spaudi mane į kerčią su šituo klausimu. Labai sunku pasakyt. Tikrumas kūryboje yra turbūt pagrindžiamas pirmų pirmiausia nuojauta. Yra kažikokia nuojauta, ir pasiusk kad nori – nepaaiškinsi. Pirmiausia nujauti, kad trūksta, dar net nežinai ko. Suki galvą, o paskui šauna kokia mintis – ir tai nebūtinai ta, gal galėjo šaut ir kokia kita, – bet jau kai šovė, tai ir prilipo kaip antspaudas, ir jau kas ką nori gali šnekėti, jau nebeišmuš, jau pasiėmei – ir tavo. Ta tikrumo nuojauta yra gal kažkas panašaus kaip žmogaus atpažinimas. Irgi paslaptis juk didžiausia. Išvardink nosį, ausis, akis – ne pagal tai atpažįsti žmogų. Niekas nėra atsakęs, pagal ką atpažįsti žmogų. Nei kvapai, nei plaukai – niekas atskirai; viskas tas galioja, bet nėra esminis dalykas. Yra kažkoks esminis, kuris tiesiog nujaučiamas.
     – Tai tas esminis dalykas ir yra tikrumas?
     – Aš manau, kad taip. Dėl žmogaus gal čia ir nukrypta į šalį, bet menuose tai tikrai yra taip. Man atrodo, bet kuris galėtų patvirtint. Čia jau kūrybos tikrumas – tu gali garantuoti, kad tai yra – suprimityvinant – na, kokybiškai padaryta.
     – Znak kačestva – kokybės ženklas uždėtas.
     – Znak kačestva, taip, gali būti uždėtas. (Juokiasi.) Gal kažkaip panašiai.
Galvojau trupučiuką apie tai, bandžiau šnekėti. Vakar buvo klausiama dėl to autentiškumo, ar čia iš tikrovės, ar ne iš tikrovės. Aš tik neseniausiai sumislinau, kad tikrovė ir kūrybos tikrovė yra labai labai kiti dalykai. Kūrybos tikrumas jokiu būdu negali pretenduoti į kokį išorinį tikrumą. Tai ne visai, bet kas kita, labai labai kas kita. Juk jei peizažas koks yra aprašytas (nekalbėkim apie sudėtingus dalykus) – tai tikrai ne tas pats, ką tu matai akimis. Jokiu būdu. Nes juk yra dar kalba, žodis yra pasiutęs daiktas. Jis tą tikrumą duoda. Ne be reikalo aš Leonardą Gutauską buvau prisiminęs. Na taigi plaukia jo kalba kaip šimtas motorų būtų įtaisyta į valtį. Kalba yra tas tikrumas kūrybos.

     – Gal ir nepavyks padaryt tikro siurprizo, bet vis tiek: po stora knyga Vieškelyje džipai va čia šalia ant stalo guli – tuoj ištrauksiu – jūsų pirmoji: Juozas Aputis, Žydi bičių duona, 1963 metai. Ir noriu klaust: ar čia esanti nuotrauka juokingesnė, ar tai, ką tada rašėt tose septyniose novelėse?
     – Nuotrauka juokingesnė. Toks burbulis, Dieve mano, akys išsprogę... Dabar aš kur kas gražesnis. (Juokiasi.) O novelės – yra skystokų, bet viena kita jau prasikalusi stiprėliau šiek tiek. Kaip sovietiniam laikui, tarkim, tas „Pasikalbėjimas su kareiviu Čiviliu“ – nieko čia tokio, bet va jautrumo yra, ko anuo laiku trūkdavo. O nuotrauka juokinga, žinoma.
     – Ir dar, dabar skaitant, gan juokingai esat pristatytas: ne valstiečio, ne kolūkiečio, o – senoviškai – kumečio šeimoje gimęs, pirmasis apsakymas respublikinėje spaudoje pasirodė 1960-ais. Atsimenat, kuris tai buvo apsakymas? Vienas iš šitų septynių?
     – Tuoj pasižiūrėsiu į turinį. Taip, tai buvo „Du susitikimai“, Pergalėj spausdintas. Labai prastas apsakymas. Velniškai prastas (juokiasi), jeigu galima iš prastumo juokis. Nors negalima, kaip iš ydos negalima juoktis. Nejuokinga, bet prasta. Čia būtent pagal tą išsiprievartavimą maždaug. Šita novelė dar yra atėjusi iš to laiko, kai tas privalomos literatūros sąrašas buvo, kuris novelėj „Ak, Benai!“ įdėtas. Gal ir sakiau, bet gyvenimo juk nepakeisi, kas buvo, šimtą kartų gali kartot: buvau pradėjęs rašyti dar vieną apsakymą, kaip jaunas gimnazistas moko tėvą gyventi pagal kolhozo artelės įstatus. O dėl ko taip buvo? Dėl to, kad – kažikoks noras rašyti. Kol ateini į protą. Ačiū Dievui, palygint labai greitai tas periodas baigėsi. O kitiem, garbiem, netgi talentingiem žmonėm užsitęsė labai ilgai. Išsiprievartavimas, ne kitaip.

Digresija (apie ką juokaut galima, apie ką nederėtų, kas kokius juokus supranta, kas ne; Juozas Aputis ir Romualdas Granauskas) Sigitas Geda užsirašė:

Skambutis (Romas Gr.).
– Ką daryt, ką daryt?! Juozas nori pasikart! Toks talentas!
– O kur jis dabar yra?
– Zervynose. Paskambinau, klausiu – kaip gyveni, o jis: „Eisiu į mišką ir...“
– Tai kaip tu jį Vilniuj būdamas pagausi?
J. iš ryto sėdi (raudonas) redakcijoj ir juokiasi. (Šiaurės Atėnai, 2000-10-14, p. 5)

P.S. Jei kas tingėjot skaityt, to pokalbio galima pasiklausyt – „Literatūros akiračiai“ pakartojo.

(873) Triptikas su vinim

Juodkrantė

2016-07-12 ir 13