(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-07-22

(876) Susieji – ir [išsuki iš kelio], xxiii

Juozas ir Antanina Veličkos (sūnaus nuotrauka)
Hansas Carossa (1878–1956) eilėraštį „Senasis šaltinis“ pradeda:
„Pūsk žiburį ir mik! – ir paaiškina, kodėl neverta jaudintis: – Čia tiktai muša / Fontano senojo srovė gyva“, ir dar visokių poetiškų raminamųjų vaizdų pateikia. (Žr. Jurgio Kunčino vertimą, Šiaurės Atėnai, 2000-10-14, p. 2.)
O vertėjo ir fotografo Petro Veličkos (1911–1991) tėvas nebuvo poetas, jo vakarinė komanda vaikam: „Myžt, poteriaut ir gult!“
Viskas labai paprasta, bet kodėl [Petro Veličkos] fotografijose gyvenimas atrodo daug sudėtingesnis? Kodėl ta skaudi pokario šviesa vėliau jau nebepastebima Lietuvos fotografijose?
– vargu ar atsakomais klausimais pratęsia Skirmantas Valiulis („Fotografijos pragiedruliai“, Literatūra ir menas, 2002-02-15, p. 13).
Aišku, kvaila mėgint atsakyti į tokius klausimus, bet vis tiek noris mėginti, nors niekur negalėsi pasitikrint, ar bent ton pusėn sukai.
Ta skaudi šviesa – dar likusio tikėjimo, vilties ir nuolatinės baimės mišinys; o vėliau – neviltis ir apatija, kai uždainuot užsinorima tik išgėrus.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)