(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2018-05-15

(1081) Iš popieryno, xlvi: šis tas vaizduotės pratyboms

2007 V 10 Turino knygų mugėj, kurioj Lietuva dalyvavo kaip garbės viešnia, vyko seminaras „Alla scoperta della lingua lituana = Atrandant lietuvių kalbą“. Šnekėjo du profesoriu – Pietro U. Dini ir Giedrius Subačius ir vertėjas bei rašytojas Diego Marani.
Rudenį, IX 14, Literatūroj ir mene, greičiausiai vyr. redaktoriaus Kornelijaus Platelio, irgi dalyvavusio mugėj, iniciatyva, pasirodė prof. Dinio rašinys apie Maranį – tikėtasi atkreipt Lietuvos leidėjų dėmesį į jo kūrinius. Daugiausia pakalbėta apie romanus, kuriuose „samprotaujama apie kalbą ir kalbas, fabula dažnai įgauna detektyvo intonacijų ir komiškų bruožų. Neretai jo veikėjai būna tie patys lingvistai. Vakarų Pabaltijys yra privilegijuota veiksmo vieta jo refleksijoms“ – Nuova grammatica finlandese (Naujoji suomių gramatika, 2000; išverstas į anglų), L’ultimo dei Vostiachi (Paskutinysis vostiakas, 2001; romanas šiek tiek primenąs Birutės Baltrušaitytės pasakojimą apie paskutinį prūsų ar Algirdo Sabaliausko apie paskutinę kamasinų kalbėtoją; išverstas į anglų), L’interprete (Vertėjas, 2004; išverstas į anglų). Bent kol kas Lietuvos leidėjai nesusidomėjo šiuo rašytoju; filologai, be abejo, norėtų paskaityt tokių romanų, bet kiek tų filologų Lietuvoj beliko. – Rašinio pabaigoj pristatyta Maranio sukurta artificiozinė naujakalbė – europantas: „Europanto esse eine mix van different linguas, eine explosive cocktail van mistakes qui want show quanto linguas esse similars. Etc.“ Pats Marani europantu rašo (bent jau rašė) straipsnius ir apsakymus.
— Atsiprašau, kad užsiplepėjau. Tame LM numery paskelbta ir Maranio esė „Baltija“, iš italų kalbos versta Uršulės Gedaitės. O joj esama pasažų, kutenančių vaizduotę:
Ir kas žino, kokia būtų buvus Amerika, jei ją būtų atradę žiemgaliai. Neabejotinai daug sudėtingesnė, ir tai jai būtų išėję į naudą.
Pasaulyje, kuriame tokie nelaimingi blaškomės, viskas būtų sumaišyta, bet iš esmės ne taip smarkiai skirtųsi nuo to, ką pažįstame, galų gale visi lošėme iš Europos.
„Kažkas papuvę Žemaitijoj!“ – būtų pasakęs baltiškasis Hamletas, ir istorijos pamokose būtume mokęsi, kad „jei Liubavas verkia, Skalva nesijuokia“, vietoj Albionės klastinga būtų buvus gal Sūduva.
Dominuojant kitoms imperijoms būtų paskelbta „Pamedė felix“ didybė, apolitiškųjų moto būtų tapęs „Kol maisto pakanka, tegyvuoja Nadruva, tegyvuoja Natanga“, o kas būtų svajojęs apie laimę ir turtą, pasijustų įspėtas: „Tai tau daviau aš, Galindų žemė!“
Parašytų kas romaną, kaip žiemgaliai pirmieji perplaukia Atlanto vandenyną ir išlipa žemyne, kurį „neteisingai“ vadinam Amerika, turėtų vadintis Žemgala...

2 komentarai:

  1. Trijų paskutinių posakių iš citatos neatrinkau. Kas ten iš tikrųjų turi būti vietoj prūsiškų žemių vardų?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Cha! Ir man tas pats noras atrinkt kilo. Kol kas tik dėl pirmojo turiu spėjimą, kad aliuzija į Arabia Felix, o dėl kitų – dar neturėjau laiko įnikt.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
tinklaraštis št apie št įvertintas Vytauto Kubiliaus premija (2013) ir Poezijos pavasario prizu už eseistiką (2016)