(959) Maironiana: tas Nežinomas asmuo žinomas

Prae scriptum. 2014-ais „Naujasis lankas“ išleido knygą, pristatančią „patį didžiausią ir unikaliausią Lietuvos literatūros ir kultūros istorijoje radinį“: Maironis, Pavasario balsai: 1920 metų leidimo maketo fotografinė kopija (rengėja ir įvadinio teksto autorė – Virginija Babonaitė).
Padėka pradedama: „Pirmieji padėkos žodžiai tariami Nežinomam asmeniui, išgelbėjusiam nuo pražūties ir išvežusiam Jono Mačiulio-Maironio rankraščius iš Lietuvos“ etc. (p. 5) Iš Pratarmės: „Nežinomas asmuo, suvokęs ‘Pavasario balsų’ V leidimo maketo reikšmę mūsų šalies kultūros istorijai bei Dainiaus asmeniui, išsivežė jį iš Lietuvos. Kartu buvo išvežta ir Maironio rankraštinė knyga – poema ‘Mūsų vargai’ (dabar tėvų pranciškonų nuosavybė).“ (p. 9) Iš Įvado:

Tyrinėdama šių rankraščių atsiradimo Amerikoje versijas galiu teigti, kad Nežinomas asmuo, suvokdamas jų neįkainojamą vertę ir svarbą Lietuvos kultūros istorijai, traukdamasis nuo antrosios sovietų okupacijos pasiėmęs išsivežė į Vakarus (leidinio rengėjos prielaida – iš Maironio namų). Stengdamasis išsaugoti rankraščius, tasai žmogus atnešė juos į „Darbininko“ spaustuvę Niujorke (pranciškonų teigimu, apie 1950 m.) ir atidavė t. Pranciškui Gedgaudui OFM. Šis perdavė juos istorikui t. Viktorui Gidžiūnui OFM, kuris tiek vienoje, tiek kitoje knygelėje įdėjo savo asmeninius antspaudėlius. Jis siekė, kad Maironio magiška žodžio galia pasitarnautų lietuvių savasties svetimoje žemėje išsaugojimui, todėl nusprendė „Pavasario balsų“ maketą perduoti Pauliui Jurkui ne tik saugoti, bet ir paskelbti. Šio leidinio rengėjai teko laimė susipažinti ir bendrauti su P. Jurkumi, žadėjusiu unikalųjį maketą perduoti MLLM. Deja, mirtis neleido jam to padaryti (užgeso 2004 m. balandžio 9 d.). Tik po kelerių metų pavyko prikalbinti jo dukrą Dainą leisti tėvo archyvinį rinkinį peržiūrėti ir dalį atsirinkti iš pradžių Bostone, o vėliau Niujorke (kur ir buvo surastas maketas). (p. 11–12)

Aidai, 1945-11-15, nr. 8, p. 8

To paties Maironio autografo atvaizdas
2014-ais išleistoje knygoje

Savaitgalį bekilnodamas popieryną stabtelėjau prie vienos išplėšos – Literatūros ir meno 1991-01-05 numerio p. 3/4; perlenkta taip, kad aišku: pasilikau dėl p. 4 skelbto Kazio Bradūno teksto „Maironiškasis įvadas: Iš autorinio rečitalio Maironio literatūros muziejuje, Kaune, 1990.IX.10“. Ši pastraipa paskatino įjungt galvą:

1945 metais, man redaguojant Miunchene kultūros žurnalą „Aidai“, spalio mėnesio pabaigoje vieną dieną užėjęs redakcijon Vilniaus universiteto studijų bičiulis Vytautas Saulius parodo man neįsivaizduojamą dalyką: jis turi visą glėbį autografinių Maironio rankraščių – nemažai eilėraščių ir poemos „Mūsų vargai“ rankraštinį originalą. Tada minėjom 60 metų sukaktį nuo pirmo Maironio eilėraščio pasirodymo „Aušroje“. Ta proga „Aiduos“ išspausdinom vieną Maironio eilėraščio rankraštinę faksimilę su tokia pastaba: „Neseniai redakcijai teko žvilgterti į pluoštą mūsų didžiojo dainiaus rankraščių. Paskirų eilėraščių ir visos ‘Mūsų Vargų’ poemos rankraščiai labai nuotykingu būdu yra atsiradę išeivijoje. Juos paskutinėm vokiečių okupacijos dienom vienas poezijos mylėtojas už pasakišką sumą nupirko Vilniuje iš lenkų. Lenkų rankose rankraščiai atsirado iš išplėštos privačios tilžiškių Jagomastų bibliotekos“ [1945-11-15, nr. 8(10), p. 8; be autografo nuotraukos, dar paskelbti eilėraščiai „Vakaras ant Keturių Kantonų ežero“ ir „Užmigo žemė“; puslapinė publikacija pavadinta „Gyvasis Maironis“]. Visą Jagomastų šeimą vokiečiai sušaudė Vilniuje [1941-08-23 Paneriuose]. Vytautas Saulius prieš kelerius metus [1987-08-04] mirė Čikagoje. Kur dabar yra minėti Maironio rankraščiai? O gal jie jau čia – Maironio literatūros muziejuje?

Jokios pastabos prie publikacijos nėr. Nieko daugiau nesigirdėjo apie Vytautą Saulių kaip Maironio rankraščių gelbėtoją. Tai, pamaniau, imsiu ir parašysiu el. laišką MLLM direktorei Aldonai Ruseckaitei. Perpasakojęs, ką Bradūnas muziejuj tuolaik kalbėjo, paklausiau, gal jau žinoma, kur tie Sauliaus turėti rankraščiai? — Susirašinėjusi su našle Sauliene, bet daugiausia dėl Mačernio Vizijų leidimo; o dėl Maironio, mananti, kad ten galėjęs būt tas rankraščiais apklijuotas, t.y. papildytas, 1913 metų Pavasario balsų leidimas, iš kurio buvo surinktas ir Enzio Jagomasto Tilžėj 1920-ais išleisdamas naujas PB leidimas.
Atsakiau, kad visai tikėtina (nes logiška), ir įsitikint nesunku – tereikia palygint „Nedaugel mūsų“ autografo nuotrauką, buvusią 1945-ų Aiduose, su to paties eilėraščio atvaizdu Virginijos Babonaitės parengtoj knygoj.  Taip, tas pats rankraštis.
Taigi: Nežinomas asmuo = Vytautas Saulius. Kaip tie rankraščiai (ir PB, ir Mūsų vargų) atsidūrė pas pranciškonus? Spėčiau, Saulius juos pardavė; o pinigus panaudojo leisdamas liuksusines Radausko ir Nykos eilėraščių knygas.