(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-02-17

(949) Tarp kitko: už pirminį tekstą aktualesnė parafrazė ir dar šis tas

(a) 1988-ais (Vincui Kudirkai – 130) Sietyno trečiam numery, pradžioj, p. 5, – nelyg kokį motto buvom įdėję Sigito Gedos tekstą (ar tik ne pirmoji šio eilėraščio publikacija?). Neseniai jį vėl buvau prisiminęs (sausio pačioj pabaigoj šnekėdamas su VVL apie tai, ką vėliau jis surašė).
Kudirkos noras, išsakytas paskutiniam posme, labai svarbus siekiant kokio nors visiems itin svarbaus tikslo, tikslo, dėl kurio nėr jokių abejonių; ir – kai reikėjo – vienybė žydėjo; o tą tikslą pasiekus (tarkim, sukūrus demokratija pagrįstą nepriklausomą valstybę), vienybės nelieka; taip ir turi būt, bent jau keli požiūriai turi egzistuoti, varžytis tarpu savęs. Bet ką aš čia savaime suprantamus dalykus gromuliuoju. Gedos parafrazė daug konkretesnė (ir aktualesnė, t.y. dabar svarbesnius dalykus akcentuojanti) nei Kudirkos giesmė:
Tautiškos giesmės parafrazė
Skiriama Vinco Kudirkos atminimui

O Tėvyne Lietuva,
Kad vaikai tavieji
Liepiami neliepiami
Liautųsi plepėję!

O Tėvyne Lietuva,
Kad tavoji liaudis
Liepiama neliepiama
Liautųs girtuokliauti!

O Tėvyne Lietuva,
Kad tavieji sūnūs
Liepiami neliepiami
Dirbtų, po perkūnais!

O Tėvyne Lietuva,
Kad tavieji žmonės
Liepiami neliepiami
Elgtųs kaip krikščionys!
----------------
Vilnius 1987 vasarą
Gaila, kad tekstas be melodijos; kartkartėm būtent parafrazę sugiedot būtų prasmingiau.

(b) Jei jau žodį aktualù pavartojau, pora mintigalių perskaičius pokalbį su Nerija Putinaite „Jonas Basanavičius nebėra aktualus“. Jei gerai supratau, kaip apibendrinamąsias mintis turėtume suvokti šias:
Tai, kad neturime jo [naujos] biografijos, dar kartą rodo, jog J. Basanavičius nėra aktualus. Manau, mums reikia pripažinti, kad J. Basanavičius nėra aktualus.
[...] Basanavičius yra tapęs simboliu. Kaip simbolis jis ir funkcionuoja. Kaip žmogus, kaip veikėjas – ne. Jis neveikia mūsų kaip asmenybė, kuri mums šiandien galėtų ką nors pasakyti ir kuria remdamiesi galėtume pagalvoti apie tautos perspektyvas, Lietuvos ateitį.
Norėt, kad žmogus, kurio kaulai jau seniai sudūlėję, ką nors pasakytų tokio, kuo remdamiesi galėtume galvot apie savo ateitį? – Taigis taigis, o kuriem galam mūsų pačių galvos?
Jau ne kartą buvau pagalvojęs, gal verta ir užrašyt: mūsų samprotavimuose palygint dažnai stinga istoriškumo dimensijos. Praeities žmogus, jo veikla, mintys yra jau įvykęs faktas – fait accompli, done deal; jis toks, koks buvo, o ne galbūt galėjo būti; savo norus ir pageidavimus pasilikim sau. Jį, žmogų, galime stengtis pažinti, perprasti jo poelgių motyvus, jo idėjas, ir jei pamanom, kad kai kurios gali praverst mums patiems dabar, jas aktualizuoti (idėjas, o ne asmenis).
Lietuvių literatūros istorijoj Maironis pristatomas tome, skirtame XIX amžiui. Kaip Europoj kilusio Tautų pavasario estetiškiausias lietuviškas žiedas. Basanavičius irgi to laiko žmogus, jo galvoj brendo idėjos, kokios tuo laiku galėjo bręsti. Idėjos, kurios padėjo ateiti iki Vasario 16-osios. Per mažai padarė, dar turėjo sumąstyt, kaip tvarkyti valstybę? O tai ką kiti būtų veikę, jei Basanavičius viską būtų padaręs? (Beje, Maironis, kaip ir B-čius, labai labai nepatikliai žvelgė į partijas – ne kaip į skirtingų idėjų, būtinų normaliam demokratiniam valstybės gyvavimui, skleidėjas, o tik kaip į rietenų kėlėjas.)
Ar ateitų į galvą mintis piktintis bitėm, kad obuoliai rauplėti ar kirmėlėti?

(c) Ir dar, apie paminklus. – Reikia skelbt moratoriumą. O susikaupusį monumentofilijos garą išleist tokiu būdu, kokį pasiūlė Eligijus Raila FB 2017-01-24 (prie minties genezės tądien iš ryto irgi esu prisidėjęs):
Lietuviška žiema turi ypatingą dieną – Vasario 16-ąją. Ji ženklina du svarbius įvykius – valstybės gimimą ir Basanavičiaus mirtį. Siūlyčiau tą datą Vilniuje kiekvienais metais pažymėti Ledo festivaliu. Atgabentų valdžia į miesto aikštes galybę sniego ir ledo, o mes galėtumėm iš jo gaminti patriarcho stovylas – kalti, skaptuoti ir tašyti pagal savo sielos polėkį ir sveikatos būklę. Jei gera žiema, stovylos išstovėtų maždaug iki Velykų, ir, skambinant prisikėlimo varpams, ištirptų. Tuomet vėl džiugiai lauktumėm kitos žiemos ir šviežių basanavičių.
Jei to būtų negana, galima Šventojoj vasarą rengt smėlio skulptūrų festivalį.
Ir – beveik neabejoju – kas nors laikui bėgant iš ledo ar smėlio imtų ir sukurtų tai, kuo bent jau nemaža dalis piliečių būtų patenkinti; o tada galima imt kurt planus, kaip tatai padarius iš tvaresnės medžiagos ir kur pastačius.
P.S. (juokais) O dėl pažadėto milijono už Akto originalą, reiktų šitą žinią išverst į rusų kalbą ir paplatint. Gal kas ir išvogtų (Maskvoj bent vienas egzempliorius tikrai turėtų būt)? Atvogti – tai atkurti teisingumą?

5 komentarai:

  1. Taigi Raila rašo knygą apie Basanavičių.
    Aktualus, neaktualus – plepalai. Kam istorija įdomu, tam aktualus, kaip ir visi kiti valstybės istorijos veikėjai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taip, Raila rašo. Ir parašys, ir gerą parašys. Beje, vertas dėmesio jo straipsnis apie dr. Joną ir dr. Sigmundą.
      „Aktualus, neaktualus – plepalai.“ — „O Tėvyne Lietuva, / Kad vaikai tavieji / Liepiami neliepiami / Liautųsi plepėję!“

      Panaikinti
  2. Pasirodo, šiandien knygų mugėje pristatyta dar viena – Algirdo Grigaravičiaus knyga apie (nukeltą nuo pjedestalo) Basanavičių.
    Buvo jos straipsnių „Kultūros baruose“; dar pagalvojau: labai įdomu, gaila, kad išsibarstys, gerai būtų knyga.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. T.y. jo straipsnių...

      Panaikinti
    2. Trys Grigaravičiaus straipsnių knygos bus, šita – tik pirmoji.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)