(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-02-03

(944) Visiškai tarp kitko: šis tas iš Konstantino Jasiukaičio atsiminimų

aigus 913-ą įrašą dingtelėjo: ogi reiktų pavartyt 1959-ais išėjusį Jasiukaičio Raštų dvitomį (studijų metais tik jo 1969-ais išleistą apsakymų rinktinę esu skaitinėjęs, kitos žinios apie jį iš įv. straipsnių). Peržiūrėjęs turinius ir vienur kitur atsivertęs nusprendžiau, kad tik II tomo pabaigoj esantys atsiminimai perskaitytini – tokio pobūdžio tekstus persijodamas vis ką nors tokio rasi.

(a) Mintaujos gimnazijoj (įstojo 1891-ais) J-čiui lotynų kalbą dėstė Jonas Jablonskis, kuris:
Daug reikalavo, bet per egzaminus leisdavo laisvai. Buvo žmogus ūmaus ūpo. Kartais dėl kokio menkniekio taip trenkdavo į stalą kumščiu, kad visa klasė sudrebėdavo. (p. 356)
Raiškus lietuvių rašomosios kalbos tėvo charakterio bruožas.

(b) Panevėžy J-tis prieš Pirmąjį pasaulinį karą gyveno apie pusmetį 1907-ais. Išvardinęs aktyviausius to meto lietuvius, apie kai kuriuos ir dar šį tą priduria:
A[leksandras] Purickis buvo stačiatikis. Jo senuolis iš Vokietijos persikraustė į Rusiją. A. Purickio tėvas jau pasiekė pulkininko laipsnį rusų armijoj. Bet Aleksandras Purickis jau buvo virtęs tikru lietuviu ir lietuviškam darbui nesigailėjo nei pinigų, nei jėgų.
A. Purickis pirmasis „Aido“ [meno draugijos] pirmininkas.
Mirė A. Purickis prieš karą. Palaidotas Panevėžy stačiatikių kapinėse. Jo kapas dabar [1928-ais] visai užmirštas, apleistas – nėra net menkiausio kryžiaus. (p. 383)
Bet štai koks prieštaravimas iškilo šiek tiek pakapsčius: 2006-ais Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka buvo paskelbusi tarptautinį ekslibrisų konkursą, skirtą „Aido“ draugijos 100-mečiui (J-tis rašo, kad draugija įsikūrė 1904-ais[*]); institucijų ir asmenų, kuriems siūloma dedikuot ekslibrisus konkurso tema, sąraše:
8. Aleksandras Purickis (apie 1862–1912). Kunigas, visuomenės veikėjas. Nuo 1905 m. dalyvavo Panevėžio kultūrinėje ir meninėje veikloje, buvo vienas tos veiklos organizatorių, kelerius metus vadovavo „Aido“ draugijai. Buvo aktyvus kitų Panevėžyje veikusių draugijų narys, bendradarbiavo to meto spaudoje.
Kunigas, palaidotas stačiatikių kapinėse? Nesueina galai. Ar tik nebus čia kas papainiota su Juozu Purickiu?
---------------------------
[* LLTI bibliotekos rankraštyne yra Konstantino Jasiukaičio fondelis. Be kita ko, ten saugomi ir draugijos Nuostatai (F36-19) – Уставъ литовскаго драматичеко-музыкально-пѢвческаго общества подъ названiе „Aidas“ (Эхо). Jie tikrai įregistruoti 1906-10-25 pagal Julijaus kalendorių. Bet draugija juk galėjo pradėt veikti jau anksčiau, tarkim, susiburt tuoj po spaudos grąžinimo, tad mot ranka į J-čio liudijimą (kad įsikūrė 1904-ais), manyčiau, nevertėtų.]

nuo 1928-02-01 vietoj Lietuvio ir Lietuvos
vėl imtas leist Lietuvos Aidas
(c) 1959-ais išėjusių Raštų II tome tebuvo paskelbti keturi J-čio atsiminimų gabaliukai. Komentaruos aptakiai pasakyta, kad jų buvęs pluoštas; peržiūrėjau lnb.lt esantį kortelių vaizdų katalogą – vienas neįdėtas; neįdėtasis štai taip apibūdintas: „išspausdintų ‘Lietuvos aide’ atsiminimų tarpe buvo ir jo ‘Raudonoji banga’, kurioje šlykščiai ir šmeižikiškai vaizduojamas jaunutės tarybų valdžios gyvavimas 1919 m. pradžioje Panevėžyje“ (p. 401). – Na ir kaip susilaikysi šlykščių šmeižtų apie tarybų valdžią, ypač jaunutę, nepaskaitinėjęs?
— Griaudžiai beviltiškai atrodė tos naujosios valdžios pastangos pertvarkyt gyvenimą pagal „pažangiausius“ principus... (Yra užfiksuota vertingų dalykų istorikams, kurie domisi ar domėsis būsimuoju užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu.)
— Jei kiltų noras skaityt visą „Raudonąją bangą“:
Lietuvis, 1928, sausio 24, p. 2, 3; sausio 25, p. 2; Lietuvos aidas, 1928, vasario 2, p. 7; vasario 13, p. 2, 3, 4; vasario 22, p. 2, 3, 4; kovo 1, p. 4, 5, 6.
— Jei toks noras nekiltų, šiek tiek ryškesnių epizodų (be bibliografinių nuorodų):
1919 metais sausio pirmosiomis dienomis vokiečiai Panevėžiui pasakė – adieu.
-----------------------------------------------------------
Paprastai visi nugalėtojai į miestus įjoja baltu arkliu, o bolševikų vadas jojo ant apskretusio sarčio.
-----------------------------------------------------------
Teatro pastatas, kur būdavo mitinguojama (nuotrauka iš čia)
Į vieną mitingą  [Stanislovo] Montvilo teatre ir aš pakliuvau. Estradoj karščiavosi jauni vaikėzai. Kalbėjo lietuviškai, rusiškai, žydiškai. Barstė trafaretines frazes apie bolševizmą. Bolševizmas – rojus žemėj. Gan greit nieko nereikės dirbti, o visi bus sotūs, tik reikia prakeiktą buržuaziją išnaikinti.
-----------------------------------------------------------
Pas mus į butą užėjo jaunas kareivis. Matyti, buvęs žemesnės kategorijos kontoristas.
Pasididžiuodamas kalbėjo, kad raudonoji armija Lietuvoj įves komunizmą, paskui eis į Vokietiją, o gal ir dar toliau. Raudonoji armija dabar esanti tokia galinga, kad nieko pasauly nebijo.
Už kelių savaičių vėl apsilankė tas pats kareivis. Nuotaika pakrikusi, drąsos nė už centą.
Aimanavo, skundėsi:
– Tegul velniai tuos lietuvius, lenda kaip pasiutę!
– Ar toli buvote nuėję?
– Dar už Šiaulių – nežinau, kaip tas miestelis vadinasi... Naktį kad pradėjo mus atakuoti, kad pradėjo, net plaukai šiaušiasi!..
– Ar didelės lietuvių pajėgos puolė?
– Velniai juos žino... Iš patrankų šaudė... Vos pabėgome... Bėgome kur kas išmanė...
Gerą valandą tylėjo. Kažin kokios abejonės jį kamavo:
– Ar negalėtumėt man tamsta pasakyti, kur čia kelias į Rusiją?
-----------------------------------------------------------
Lietuviai į raudonąją armiją žiūrėjo labai skersai. Nors bolševikai agitatoriai prakaituodami agitavo, kad lietuviai stotų į raudonosios armijos eiles, žadėjo visokių gerybių kalnus, bet niekas negelbėjo. Buvo paskelbtos bene dvi mobilizacijos – ir nieko. Teko matyti, kaip Panevėžio gatvėmis paskui karišką orkestrą sekė keli miesto valkatos – tiek tepasisekė bolševikams suvilioti į savo kariuomenę. Pasakojo, kad ir ši raudonosios armijos grožė paskui išbėgiojo.
-----------------------------------------------------------
Turgai Panevėžy prie bolševikų išnyko.
Iš pradžios pora turgų susirinko nemažų. Bolševikų rankos ilgos ir smalsios. Ėmė iš suvažiavusių sodiečių kas patinka ir nemokėjo. Kildavo barniai, kurie, žinoma, užsibaigdavo bolševikų naudai.
Ūkininkai liovėsi vežę į turgų. Mieste ėmė stigti produktų.
Miestelėnai traukė į sodžius ieškoti maisto. / [...]
Krautuvės stovėjo atidarytos, bet prekyba buvo parblokšta, susmukusi – trūko prekių. Krautuvininkai prekes kažin kokiu būdu parsigabendavo iš lietuvių pusės – iš Kėdainių.
Bolševikai labai lengvai išrišo maisto klausimą – išdalijo miestelėnams maisto korteles, ir baigtas kriukis! Gyventojai žiūrėjo į popiergalius ir vis dėlto sotūs nebuvo. Kai kas su tomis kortelėmis gavo po keletą svarų miltų, bet miltai buvo tokie, kad ir gera kiaulė neėstų – malūno sąšlavos. Dauguma tas korteles laikė tik atminimu – nebandė nieko gauti, gerai žinojo, kad nieko ir negaus.
-----------------------------------------------------------
Mieste didelių ekscesų nebuvo.
Atsitikdavo ir juokingi dalykėliai.
Sykį dienovidury einu Laisvės aikšte. Girdžiu, nuo balkono senoka žydė išsigandusi šaukia nesavu balsu:
– Gorodovoi, gorodovoi, grabiat!
Kareiviai įsilaužė į jos butą ir grobia, kas jiems patinka.
Vargšė žydė, matyti, užsimiršo, kad jau nebe caro laikai ir jokių gorodovoi nebėra.
-----------------------------------------------------------
Aš buvau griežtai nusistatęs neiti tarnauti bolševikams.
Fronte turėjau pamoką, kad prie bolševikų joks darbas neįmanomas.
F[eliksas] Valiukas ėmė prikalbinėti mane persilaužti – užimti liaudies ūkio komisariate žemės ūkio skyrių:
– Nesišiaušk, sutik.
– Ką gi aš ten darysiu?
– Gali ir nieko nedaryti. Jei tik sėdėsi toj vietoj, ir bus gerai. Pagalvok tik – tu neisi, bolševikai vis tiek suras sau žmogų. Tą vietą gali užimti toks tovarišč, kad velniai pragare čiaudės! [...]
Po kelių pasikalbėjimų su Valiuku – sutikau.
-----------------------------------------------------------
Prisiartinus frontui prie Panevėžio, darbas pasidarė nebeįmanomas.
Kareiviai bastėsi po sodžius, po dvarus, ėmė paskutinius gyvulius, vežė paskutinius grūdus. / [...]
Ūkininkai su gyvuliais slapstėsi miškuose.
Mudu su [Juozu] Urbšiu [Jasiukaitis prisikalbino būti jo sekretorium] bombardavome [miesto komisarą] Kliorį, divizijos vadą, pulkų, kuopų vadus. Kasdieną siuntinėjome jiems raštus, kad sudraustų kareivius, kad padarytų galą plėšimams.
Nieko negelbėjo.
Ir ką čia gelbės, kad patys raudonosios armijos vadai plėšė. Vienos dalies viršininkas, tūlas Muraujovas, darė smarkias rekvizicijas savo armijai. Tik paskui rekvizuotieji daiktai atsirado pas jo žmoną. O tie reikalingi armijai dalykai buvo moteriški bateliai, baltiniai drabužiai.
-----------------------------------------------------------
Kovo vidury fronte pradėjo kiek smarkėliau šaudyti.
Komunistai ėmė nervintis, nerimauti. Pradėjo vaikščioti po miestą užsikabinę šautuvus ant pečių. [...]
Gyventojams leido vaikščioti iki 7 valandos vakaro. Žinoma, komunistams tas taikoma nebuvo. [...]
Ant Panevėžio pasirodė lietuvių aeroplanas. Pabėrė lapelių. Bolševikams įvarė didžiausį strioką. Smagino kojas bėgti iš miesto. / [...]
Kitą sykį [komisaras] Laurėnas jau man griežčiau priminė apie evakuaciją.
Aš griežtai atsisakiau.
Nežinau, ar jis ką manė daryti ar ne, bet man apie evakuaciją nebeprisiminė. Ir, žinoma, jokios evakuacijos nebuvo.
Kovo 24 dieną į vidurį miesto, Slobodkoj, nukrito keli vokiečių patrankų šūviai. Tai buvo apie pietus. Apie pavakarę Panevėžy nė vieno bolševiko jau nebebuvo – taip greitai jie paspruko.
Turto jokio neišvežė. Pasiėmė tik raštinių popierius.
Tą patį vakarą mieste susiorganizavo milicija. [...]
Kai kuriose vietose prasidėjo plėšikavimai, bet greitai buvo likviduoti. / [...]
Suimta apie 15 komunistų. Varant į Kauną, kely visi buvo sušaudyti, išliko gyvas tik Vladas Motiekaitis [1873 Praščiūnuose – 1950 Panevėžy].
Už poros dienų ryto metu nuo Smil[gių – viena eilutė (cenzūros?) pašalinta – vo]kiečių būrelis.
Dar už dviejų ar trijų dienų atvyko ir lietuvių kariuomenės saujelė – apie 20 žmonių.
Tai buvo pirmieji Lietuvos kareiviai, kuriuos teko pamatyti Panevėžiui. Žmonės būriais rinkosi žiūrėti. Veiduose žibėjo šviesus džiaugsmas.
(P.S. Visokiausi atsiminimai ir poezija – geriausia priemonė, kad protas ir vaizduotė neimtų rambėt.)

9 komentarai:

  1. Labai įdomu.
    Panašios nuotaikos yra ir Juozo Švaisto atsiminimai apie „jaunutę“ tarybų valdžią 1918–1919 m., tik Rokiškyje ir jo apylinkėse, knygoje „Dangus debesyse“ (1967).

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, jei du žmonės panašiai liudija, vadinas, tikrai arti tiesos. Klausimas į šoną: įdomu, ar kokia sovietmečiu apginta disertacija iš šito 1918–1919 metų raudonojo laikotarpio nėr nostrifikuota?

      Panaikinti
    2. „Per 50 anų laikų diplomų, įgytų ne mokslinių tyrimų, o politizuotų, vien liaupsinančių sistemą ar iškraipančių tikrovę, disertacijų nenostrifikuota. Nenostrifikuotos ir pačių autorių nepateiktos disertacijos. Tokių daugiausia buvo tarp sovietinių istorikų“, – pasak Leono Kadžiulio.

      Matyt, ir apie tą tarpsnį būta tarp tų 50+? disertacijų. Įdomu būtų pamatyti jų sąrašą; kita vertu, nesunku ir įsivaizduoti.

      Panaikinti
    3. Apie minimą laikotarpį l. daug rašiusio Broniaus Vaitkevičiaus darbai – taip ir nesupratau – buvo ar nebuvo nostrifikuoti? Jei tame pat sąraše kaip ir tikri dr. ir habil. dr., vadinas, nostrifikuoti?

      Panaikinti
    4. Asociatyviai prisiminiau Petrą Dirgėlą, ką jis yra pasakojęs Viliui Bartninkui apie 1989-us:
      „Vyko istorijos konferencija, dalyvavo keli rašytojai. Kiekvienas gavo po dešimt minučių. Aš skaičiau pranešimą „Lenino padėtas pamatas“. [Sietyne buvo išspausdintas.] Teigiau, kad ne Leninas okupavo Lietuvą, bet jis padėjo pamatą okupacijai. Tuo metu daug kas kalbėjo, kad Leninas iškraipytas, reikia komunizmo geru veidu, truputį Leniną pagrimuoti... O aš sakiau, kad viskas iš esmės blogai ir Leninas yra krachas. Ar tokiu pagrindu reiktų savarankiškumą skleisti? Tada salėje buvo mirtina tyla. Rūbinėje pasijutau kaip raupsuotasis. Tarsi niekas nepažinotų. Vienas prieina prie manęs ir sako: „Žinai, man šiurpas ėmė klausantis, o kaip tu galėjai kalbėti?“ Juozas Girdzijauskas tylėjo. Ir tuomet garsiai sako: „Pagaliau peržengti visi tabu.“ Po to taip nutiko, kad ėjom iš Menininkų rūmų, dabartinės Prezidentūros, per skverelį su Vytautu Kubiliumi. Nebuvome draugai. Jis sako: „Dabar mano žmona [Janina Žekaitė] pradžiugs. Ji manęs klausia, kodėl mes nepasakome tiesos. O dabar parėjęs pasakysiu: ‘Štai, pasakėm’.“

      Panaikinti
  2. Bet yra ir liūdnoji šio istorijos tarpsnio pusė – ne tik „raudonoji banga“, bet ir „baltasis teroras“ – lietuvių valdžios struktūrų (komendantų, milicijos, kariuomenės vadų), išvijus bolševikus, savivalė ir teroras ne tik prieš tikrus priešus, bet ir prieš niekuo dėtus gyventojus. Tie Jasiukaičio, lyg tarp kitko, pasakyti du sakiniai „Suimta apie 15 komunistų. Varant į Kauną, kely visi buvo sušaudyti..." slepia labai baisius dalykus, kai buvo be atodairos šaudomi žmonės nesigilinat, ar jie tikri komunistai, ar tik kairiųjų pažiūrų, šaudomi buvo ir jų giminės.
    Sušaudyta daug normalių žmonių, tas pats Jasiukaičio minimas Valiukas su žmona, Jurgis Smalstys (Smolskis) – apie jo istoriją baisėdamasis rašo ir Švaistas prisiminimų knygoje.
    Kraupiai išsamus Vytauto Petronio straipsnis apie tai.
    Taigi tie sovietiniai istorikai, kurie vienpusiškai rašė apie 1918–1919 m. kovas su bolševikais, turėjo gerą kozirį, ir ne viskas jų darbuose, matyt, yra melas.
    Gerai, kad tiesos sakymo tabu peržengti į abi puses, nors ir liūdna apie tai žinoti.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Reakcija dvidalė:
      (a) dėl kairiųjų; citata iš Jasiukaičio:
      „Panevėžy gyveno keli inteligentai lietuviai socialdemokratai. Darbininkų nebuvo. Paplito gandai, kad Vilniuje lietuviai socialdemokratai susiliejo su komunistais.
      Kas gi čia vietoj daryti?
      Įvyko susirinkimas pas Valiukus.
      Po trumpų pasiaiškinimų vienu balsu buvo nutarta su komunistais, kaipo su partija, jokių reikalų neturėti.“
      Gandai (kad socialdemokratai susiliejo su komunistais), aišku, buvo pasiekę ir kitų ausis, tatai ir gali būt viena iš priežasčių, kodėl neįžvelgta jokio skirtumo tarp kapsukinių-angarietinių bolševikų, užsidegusių pasaulinės revoliucijos idėja ir paklūstančių įsakams iš Maskvos, ir socialdemokratų. kita vertus, tuolaik, tuoj po karo, tuoj po bolševikinio perversmo Rusijoj, humaniško elgesio su priešais idėja nebuvo, švelniai tariant, labai populiari nei tarp vienų, nei tarp kitų.
      (b) Kad tyrinėjamas ir, kaip Jūs įvardijot, „baltasis teroras“, objektyviai tyrinėjamas, – tatai l. gerai ir viskas tvarkoj.
      Dėl sovietinių istorikų, apie tą laikotarpį rašiusių, štai kokia bėda: jie privalėjo vadovautis ir vadovavosi išankstine nuostata, kad Lietuvon tuolaik plūstelėjusi „raudonoji banga“ yra visom prasmėm gėris, kad tie, kas manė, jog reikia ginti 1918-ų Vasario 16-ąją at/sukurtą Lietuvos valstybę, – kontrrevoliucionieriai, blogio, buržuazinių tautinių klaidminčių gynėjai etc. Ir faktus pasitelkdavo tokius ir nušviesdavo taip, kad būtų kuo įtikinamiau pagrįsta minėtoji išankstinė idėja. Štai dėl ko abejotina, ar jųjų studijos vadintinos iš tiesų mokslinėmis, vertomis nostrifikacijos.

      Panaikinti
  3. Pasiėmiau iš bibliotekos Panevėžio „Senvagę“ (irgi mėgstu regioninius žurnalus). 2016 m. 2 nr. kaip tik yra straipsnis apie „Aido“ draugiją. Dėl įkūrimo 1904 metais spėjimas teisingas: 1904 m. pradėta rengti vaidinimus:
    „Pirmas lietuviškas vaidinimas Panevėžyje įvyko 1904 metais Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonijos daržinėje.“
    O 1906 m. įkurta draugija. Bet data įstatų įregistravimo nurodoma 1906 m. spalio 25 (senuoju stiliumi). Taigi spalio, ne lapkričio. Atšviestas ir to Уставъ tekstas, kur matyti data: 3 Октября 1906 года. Taigi šiame įraše nurodoma data 1906-11-25, matyt, klaida. Užsimiršo rusiški mėnesių pavadinimai? :)

    Pirmame straipsnio sakinyje minimas ir Aleksandras Purickis. Ir vėl įdomybė:
    „Prieš 110 metų, kai Panevėžys buvo surusėjęs ir sulenkėjęs, susipratę lietuviai inteligentai gydytojas Aleksandra Purickis, vaistininkas Vincas Katelė, vartotojų draugijos tarnautojas Jurgis Antanaitis mieste įkūrė lietuvių dramos, muzikos ir dainos draugiją „Aidas“.
    Čia jis gydytojas, ne kunigas. Kuo toliau, tuo neaiškiau, kas jis buvo.

    Str. autorius Leonas Kaziukonis yra istorikas, archyvaras, Panevėžio archyvo (dabar Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo) vedėjas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėl „Aido“ įregistravimo datos – mano liapsusas, pataisiau, taip, turi būti: 1906-10-25.
      Dėl Aleksandro Purickio: bet kas, bet tik ne kunigas :)

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)