(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-02-23

(952) Pakeliui namo, xlii: apie Eugeniją Karoblienę, a.a.

Prae scriptum. Praeitų metų lapkričio vidury Institutan buvo atėjusi grupė Pasvalio kraštiečių bendrijos narių. Collegė Bronė Stundžienė, įsivėlusi tos bendrijos veiklon, paprašė, kad papasakočiau, ko pas mus Rankraštyne yra, kokių pasvaliečių popierių saugom. Bepasakodamas nuslydau šonan – prie Eugenijos Karoblienės, Šiaurės Lietuvos Žemaitės, kad jos atsiminimai – kasyklos įvairiausių žmonių charakterių ir likimų etc.
Maždaug tuolaik – aišku, vėluodamas – perskaičiau ir BrSt straipsnį Tautosakos darbuos, kur nemažai apie Karoblienės Sodybą ant Mūšos kranto (1999). Užkliuvau už sakinio:
Karoblienės [...] dažniau skaudžių nei šviesių prisiminimų išjudintas gyvenimas ir perkeltas į knyginį formatą, regis, taip ir nepajėgė išsivaduoti iš vienatonio, nuskriausto ir „krūvas neteisybių“ atlaikiusio ego kalbėjimo. („Įvietinta folklorinė atmintis grožinėje kūryboje: pasvalietiškoji versija“, Tautosakos darbai, t. XLIX, 2015, p. 16)
Nepajėgė išsivaduoti iš ego kalbėjimo... O kodėl būtinai reikia iš jo vaduotis ir atminties vaizdinius verst novelėm à la Granausko Šventųjų gyvenimai? Kas apie Karoblienę pasakyta, argi netiktų apie Bronių Radzevičių, jo Priešaušrio vieškelių antrąją dalį? Irgi plūste plūstantis ego kalbėjimas, kuriam romano pavidalą mėgino suteikt Juozas Aputis.
Viskas priklauso nuo to, koks tas ego.
Literatūroj ir mene 2004-01-16 Mykolo Karčiausko rūpesčiu buvo paskelbtas ruošiamų spaudai prisiminimų fragmentas „Žemės kryžiaus kryžiavonė“; pabaiga, iš kurios ir pasimato Karoblienės ego tūris:
Pati galvoju: rašau apie visus žmones, ir man viskas kaip ant delno padėta, viskas matosi, viską matau, ne, ne akim, mintim viską matau iš senelių, prosenelių praeities, savo amžininkų gyvenimo. Aš jau seniai iš ten išėjus. Gal Dievo valia ragina mane rašyt? Kam aš turiu dėkoti? Kas mane globoja? Keturis kartus aš buvau beveik užmušta, sąmonę praradus. Pirmą kartą – sukatas ant ledo. Kitą kartą iškritau iš sūpynių ant vežėčių. Trečią kartą apvirto šieno uorė. Ketvirtą kartą Sibire rėžė su dalba man per galvą. Viskas sukasi siūbuoja, o aš vėl keliuosi iš lovos... Tris kartus perkūnas trenkė prie pat mano kojų: nuplikė pusę kiaulės, nuskėlė liepą, įlėkė žaibas į vidų, kur aš sėdėjau, kaip ugnies kamuolys ir išlėkęs susprogo. Tris kartus skendau Mūšos duburiuos. Du kartus išplaukiau pati, vieną kartą ištraukę atsupo. Bėgo žali maurai iš burnos, nosies ir ausų. O aš vis matau:
Baltas jiezminėlis
Sodely paaugo.
Žiedelius iškėlęs
Žiūr į mano langą...
Ego – gali sakyt, visas dingęs pasaulis; aišku, kalbama pirmuoju asmeniu; viskas liete liejas, ir visai nebūtina srovę leist per kokias užtvankas ar purkšt fontanais, kad būt meniškiau. (Kita dalykas – tarminio teksto vertimas bendrinėn kalbon, kaip ir su Žemaitės raštais kad buvo daroma, bet stop, nes jau visai į lankas būtų patraukta.)
Va toks nuokrypis šonan, prae scriptum. O dabar – kas išties svarbu.
Perskaitęs straipsnį paklausiau collegės Bronės, sakau, rašei straipsnį, gal žinai, ar tebegyva Karoblienė? Sako, neradau žinios apie mirtį, tai gal gyva?
Štai ta žinia: Eugenija Karoblienė, gimusi 1922 gegužės 9 Šimoniuose, mirė 2008 vasario 1 Kaune. (Ačiū Pasvalio krašto muziejaus muziejininkei Gitai L-R.)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)