(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-11-11

(914) Pakeliui į darbą, i: kas dabar skaito Metus?

pakeliui į darbą, atsigręžus atgal, 2016-10-18
pakeliui į darbą, atsigręžus atgal, 2016-11-10
Naujajam, 11 Metų numery – gabalas iš Juozo Baltušio „Vietoj dienoraščio“: nuo 1969-ų rašytų pastabų, kurias leido skelbt tik praėjus 25 metams po mirties.
Būtų kiti laikai – žurnalo numeris būtų bemat iššluotas iš spaudos kioskų, bibliotekininkės pasijustų svarbios, sudarydamos eiles, kam duot skaityt, žiūrėk, gal net turguose už trigubą kainą būtų imta siūlyt... O dabar – nebent jei koks iš populiariųjų portalų kokį gabaliuką paskelbs, tada gal kas ir paskaitys.
1978-10-17 iš Rygos pasiekia Baltušį žinia, kad jo bičiulis pačiame centre buvęs užpultas chuliganų ir sumuštas iki sąmonės netekimo. Reakcija:
Štai ką reiškia rusų antplūdis į Rygos miestą. Ir į visą respubliką bei visą Pabaltijį. Dori rusai neskuba iš namų, bėga iš gimtosios žemės vien paskutinės šiukšlės. ir suneša čionai mums visą purvą, alkoholizmą, kriminalinius nusikaltimus, visišką palaidumą darbe ir buityje. tebūnie prakeikta toji rusifikacijos politika, taip aktyviai nūnai vystoma TSRS respublikose. (p. 114)
1978-ų rudenį sprendėsi Sakmės apie Juzą likimas: leis–neleis. Leidykla siunčia žinią, kad gauti tokie nurodymai: „viską vaizduoti taip, kad išvežimų [1941-ais] tarytum nė būti nebuvo, o jeigu ir buvo, tai išvežė tiktai kaltus, niekas nekaltas nenukentėjo. Sunku įsivaizduoti absurdiškesnius teiginius! – piktinasi Baltušis. – Jeigu niekas nekaltas nenukentėjo, tai iš kur tie tūkstančiai reabilituotų? [...] Nieko nebrauksiu iš ‘Sakmės apie Juzą’, kur liečiama ištrėmimų tema. Tegu nors pasikaria visi!“ (p. 124–125)
Iš užrašų 1978-11-29:
Iš įvairių redakcijų pasipylė skambučiai: užsakinėja, prašo pasisakymų, straipsnių, surištų su LKP ir tarybų valdžios įkūrimo 60 metų sukaktim, kuri nuskirta paminėti gruodžio 15 d. Įdomiausia, kad dauguma prašo parašyti apie kūrybos laisvę, kokios susilaukėme tarybų valdžios dėka. Kūrybos laisvė! [...] Laisvė meluoti žmonėms, skelbti netiesą, reikalingą „aukštosioms institucijoms“. Nieko niekam nerašysiu. Net jeigu ir nesirgčiau. (p. 127)
Galvojant apie Baltušį kaip to laiko aktyvų ir spontanišką žmogų: išsilieja, išsikeikia popieriuj pats sau, ir vėl gyvena, vėl viešai kalba pagal galiojančias taisykles; o kur dėsies, jei jau gyveni sovietinėj Kairabalėj ir tikrai neturėsi drąsos, o gal ir principai neleistų imt ir išvažiuot pas dukrą Australijon (įdomu, 1981-ų ar vėlesniuos užrašuos nėr tokios minties užfiksuota?).
P.S. (2016-11-17, 6:15; pamaniau, kad gal reiktų užfiksuot) Vakar rankraštynan buvo atėjęs dr. B. raštų skaitytojas E.R. „Besitrukdydami“, t.y. besišnekėdami ir už pradėtų skelbt Baltušio dienoraščių buvom užkliuvę. E.R. (išgaravo iš galvos tikslesnė jojo formuluotė) mintis, kaip supratau, lyg ir tokia buvo: ar šie „antitarybiniai“ išsiliejimai neužtušuos žmonių galvose to, ką Baltušis darė ir kalbėjo viešai? – Visaip ir visko gali būt, vien į užrašus „sau ir amžinybei“, t.y. į špygą kišenėj žvelgiant, galima tikrą rezistentą nutapyt. (Pasakiau tai ar tik pagalvojau?) – Bėda ta, kad dažnai mūsų svarstymai (apie žmones ypač) kažkokie akvareliniai būna: kaip nenudžiūstančios akvarelės, liejamos vandens prigirdytu teptuku: dar brūkšt – ir smelkias naujas potėpis į ankstesnius, keisdamas jųjų spalvas ir apribus (Valdo P. mėgstamą žodį prisiminus); norėtųs kažko panašesnio į grafiką: vakare trokštąs kūrybos laisvės (pirmiausia, aišku, sau), dieną aiškina Jonui Avyžiui, kad taip, kaip anas rašo Chameleono spalvose, nevalia rašyt, kitaip reikia, ir prabyla tų laisvę varžančių „aukštųjų institucijų“ balsu: „Jeigu romanas pasirodytų tokiu pavidalu, tai būtų šventė mūsų tarybinės literatūros priešams.“ Gerai įžvelgė Alė Naginskaitė-Vajegienė: ta katė tą pelę, ta pelė tą grūdą etc., ir nė viena avižėlė neliks nekulta. – Kad ryškėtų kontrastai, prieštaravimai, o ne darytųs murzini blynai galvoj.

2 komentarai:

  1. O kieno čia šešėlis kairėje nuotraukoje? Fotografas ir kažkoks stulpas? Bet labai panašu į balvono kario – ir vėliavos kotas, ir šalmas.
    Taip įsirėžė į akis, kad iki šiol vaidenasi :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Fotografas su kuprine mėgina pasislėpt stulpo šešėly, kad būtų meniškiau, o išeina sovietiškiau; ką jau padarysiu, bent stengiaus :)

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)