(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-10-07

(903) Susieji – ir [pagalvoji: kilnusis tragifarsas], xxvi

Dalia Striogaitė padėjo Bernardui Brazdžioniui tvarkyt Lietuvon siunčiamą mėnraščio Lietuvių dienos archyvą. Parašė apie tai; vertindama leidėjų darbą, įvardijo jų turėtą siekį:
Siekta parodyti, jog išeivijoje kuriama, dirbama tarsi dviguba jėga – už save ir už pavergtus, užgniaužtus brolius Tėvynėje. („‘Lietuvių dienų’ archyvas pasiekė Lietuvą“, Literatūra ir menas, 2002-01-18, p. 6)
Ir prisiminiau Vytauto Nistelio (1922–1986) 1952-ais sukurtą eilėraštį, kuris buvo paskelbtas pirmąkart 1988-ais (gruodžio 12–22 Šiaulių dramos teatre vyko Lietuvių dramaturgijos festivalis [rodyta Škėmos Žvakidė, Sajos Žemaičių piemuo ir kt.], ta proga išleisti net keturi festivalio biuletenio Atgaiva numeriai; paskutiniame įdėtas būtent Šiauliuose gyvenusio poeto ir vertėjo eilėraštis, p. 6):
Išeiviams
Pajutę rudenį raudoną, jūs išlėkėte
per vandenynus tarytum paukščiai.
O mes palikome ir nešėme
Tėvynės dalią rankom surakintom
ir Sibiro snieguose šaukėmės mirties
bedantėm burnom [*] pačioje jaunystėje.
(Mirtis girgždėdama sniegais nuėjo
pas tuos, kurie gyvent norėjo.)

Mes kalėme sau pančius ir statėm sau kalėjimus,
ir meldėmės: „Sulaužyk rykštę, viešpatie!“
O laikas bėgo kaip mūsų kraujas
iš skaudžių žaizdų negyjančių...

Gyvenote toli jūs, už vandenynų.
Ir daug kalbėjote, ir daug dejavote už mus.
Mes jus girdėjome pro urzgiančias bangas.

Kai grįšite, apverksite kapus,
griuvėsius gimtų namų,
savo dienas ir valandas jūs suskaičiuosite,
kurios prabėgo, o mūsų metai šiurpūs
užmiršti ar nebus...

Ar mes suprasime vieni kitus?

[*digresija: iš Sauliaus Šaltenio prisiminimų: „Grįždavo žmonės iš Sibiro. Pamenu, toks žmogus išsitraukė puskepalį duonos, lašinių ir pjausto, valgo, o jokių dantų nėra – tokia juodoji skylė, juoda burna, akys nuo siaubo ir išgyvenimų gilios gilios – tik dabar aš suprantu, kad valgė jis tą duoną kaip komuniją, o toj burnoj pragaras – Sibiras.“ („Dabar reikia gyvent atskirai“, kalbina Žilvinas Andriušis, Šiaurės Atėnai, 2002-02-09, p. 8)]
— „... ir daug dejavote už mus“, – Bernardas Brazdžionis buvo sukūręs net dejuoklį profesionalą – pasak paties B.B., „nežinomą Lietuvos rezistentą senovės vaidilos Valiūno vardu“. 1956-ais Lietuvių dienų birželiniam numery buvo paskelbtas pluoštas, kaip Škėma vadino, Vaidilionio opusų; išleistas ir atspaudas, kuris buvo premijuotas 1000 dolerių.
Ėmiau ir perskaičiau 1989-ais 125 tūkstančių tiražu išleistoj Poezijos pilnaty esančius tekstus, rašytus vaidilos Valiūno vardu.
Aišku, rašytojas gali sukurt įtikinamą personažą pasitelkęs vien savo vaizduotę, maitinamą bendrosiom žiniom (Škėmos nebeminint, galima prisimint Algirdo Landsbergio Penkis stulpus turgaus aikštėje), bet vaidilos Valiūno personažą („Kaip obelis balta jis buvo baltas / Su balto klevo kanklėm prie širdies“; „Aš skausmo balsas tėviškės skriaudų. [...] Kalbu aš amžių ir dangaus vardu!“) teišeina įsivaizduot tik stovintį scenoje, ir ne dramos teatro, bet operos. Epizode „Vaidila Valiūnas meldžiasi Kalėdų naktį prie sudegintos Bažnyčios griuvėsių“ dalyvauja ir Choras; ir kitur choras dalyvauja, kad ir vieną frazę teturėdamas: „‘Klaupkis, seni, apraudok drauge tėvynės sūnų’, / Jį sustabdė miesto rinkoj raudanti minia“ – minia prie nukauto partizano kūno, kurį saugo trys enkavėdistai, o v.V. visiems klausantis guodžia nukautojo motiną: „Tavo maldos tartum pasakų auksinis ra[k]tas – / Jis kalėjimų vartus sunkiausius atrakina, / Ir šviesia diena vėl virsta visos vergo naktys, / Ir kančios tulžis – į skaistų laisvės ryto vyną.“ Nežinau kaip jums, bet kai žinai, kaip viskas vykdavo iš tikrųjų, tokią sceną tesiverčia liežuvis vadint tragifarsu. Arba kai epizode „Via Dolorosa“ Valiūnas pasisako esąs Pravdos spec. korespondentas ir lydi 1941-ųjų tremtinių koloną, kurioj ir dr. Mykolas Devenis, ir jis, kaip galima suprast, mirštąs, o vaidila Valiūnas matąs, kaip jo „siela, kurią pasitiko dangaus kerubinai“, „tartum paukštis laimingas, sparnus tuoj įgavo, / triskart apsisukus linksmai angelams pamojavo / ir ties[i]ai nuskrido į gimtąją Lietuvą mielą...“ (iš tikrųjų dr. Devenis mirė 1978-ais Santa Monicoj). Koks čia žanras? O kad prie tragifarso pridėjau epitetą kilnusis – nemanau, kad Brazdžionis svarstė, kaip šie jo kurti tekstai atrodys keliems dešimtmečiams praėjus, ne vaidila buvo, ateities taip aiškiai nematė, o kai rašė – nė kiek neabejoju, tikėjo, kad labai kilnų darbą dirba, kitų kančias už juos apdainuoja, viltį žadina (jei būt bent įtaręs, kad Antanas Miškinis tuolaik Mordovijoj rašo Psalmes ar Bronius Krivickas Biržų girioj sonetus, viliuos, būt atidėjęs šonan savo vaidilą).

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)