(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-10-03

(900) Pakeliui namo, xxxiv: apie, manyčiau, vieną didžiųjų iliuzijų

Grįždamas T-19 vėl prisiminiau Naujajam Židiny-Aiduos (2016, nr. 3) buvusius Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės svarstymus „Devyni amatai, dešimtas magis, arba Kam reikalingi humanitarai“. Paskutinės pastraipos svarbiausioji frazė jau kelintas mėnuo makaluojas galvoj, neduodama ramybės:
Šiuo metu kaip tik baigiu rašyti disertaciją. Vienas iš dalykų, kuriuos tyriau, buvo ką „paprasti skaitytojai“ – žmonės, kurie skaito laisvalaikiu ir savo malonumui – sako apie knygas. Tarp dažniausiai knygoms sakomų komplimentų yra „privertė susimąstyti“. Skaitytojai paprastai nepatikslina, apie ką buvo priversti susimąstyti ir kokias išvadas padarė, kai jau pamąstė. Pats „susimąstymas“ yra pageidaujamas dalykas, ir jis, regis, ne taip lengvai įvyksta savaime, kas nors turi „priversti“. Man atrodo, kad čia ir yra pats bendriausias atsakymas į klausimą, kam reikalingi humanitarai, – jie „priverčia susimąstyti“ (p. 9).
Gražu; net savimeilę gali paglostyt toks atsakymo variantas.
Ir ne tik „paprasti skaitytojai“ šitą posakį pasitelkia. Tarkim, Taisija Laukkonėn, prisimindama Europos literatūros dienas Šiauliuose, patikslina, apie ką buvo versta susimąstyt:
Fragmentai iš jaunos autorės I[evos] Gudmonaitės (kaip supratau, teberašomo) romano „Porcelianas“ vertė susimąstyti apie sąmonės srauto technikos privalumus ir trūkumus. Tekste apstu poetiškų minties akligatvių, kartais žavinčių (taiklūs šūviai į judančius taikinius), kartais erzinančių. („Prozos skaitymai po šiaurės dangumi“, Nemunas, 2009-12-24, nr. 46/47, p. 7)
Arba tapytojas ir asambliažininkas Valentinas Antanavičius, kalbinamas Viktoro Liutkaus:
Svarbu priversti susimąstyti, kad žmogui kažkas galvoje sujudėtų. Kodėl taip yra, ką tai reiškia? Gryna abstrakcija manęs netraukia (nesakau, kad nepatinka). Visada bandau kažką vaizduoti. Ne tik jausmus. Kad būtų figūros, peizažo, žvėries užuominų. Žiūrovas tuomet pradeda ieškoti ir spėlioti. Aš vedu prie minties, filosofavimo, politikavimo, tragiškų nuotaikų. („Žaidimas gali būti rimtas dalykas“, Lietuvos aidas, 1993-01-26, p. 9)
Gana tų pavyzdžių su (pri)verst susimąstyti. Yra ir švelnesnis variantas – kad kas nors ką nors (pa)skatino susimąstyti. Bet esmės tai nekeičia.
Taip, kai barstydamas ant pomidorų su grietine maltus pipirus giliau įkvepi, jie paskatina ar priverčia nusičiaudėt; vidurnaktį lipdamas į Šeškinės kalną gali sutikt asmenį, kuris išsitraukęs ką nors panašaus į peilį gali paskatint ar priverst atiduoti mobilųjį telefoną ar piniginę, – šitais atvejais viskas aišku.
Bet ar kokį humanitaro smegenų, burnos ar rankų darbą – knygą, pasisakymą ar paveikslą galima lygint su pipirais ar peiliu? Nebent su, tarkim, cheminiais pokyčiais klevų ar žagrenių lapuose rudenį – juos pastebėjus ar kokį interviu perskaičius arba kyla, arba nekyla noras susimąstyt (kad tau jau per 50, ir būtų neprošal sau pasakyt, ką Romualdas Granauskas 1995-ais pasakė: „nebeturiu laiko skubėti“); ir nieks čia nieko negali padaryt – nei paskatint, nei priversti; humanitarų kokios nors viešos apraiškos, kaip ir gamtos, gali būt tik pretekstas, kerėpliškai tariant, įsijungt mąstymui to ar tos, kuris ar kuri turi polinkį kartkartėm susimąstyti.

8 komentarai:

  1. Anonimiškas2016-10-04 06:32

    "Taip. kai barstydamas ant pomidorų su grietine maltus pipirus giliau įkvėpti, jie (...)". Regis, kerėpliškai "pasirašė".

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O kaip, jūsų manymu, turėjo būt parašyta?

      Panaikinti
    2. Atsakysiu už pirmą komentatorių. Turėjo būt parašyta: ...giliau įkvepi, nes su bendratim sakinys tikrai nesiklijuoja.

      Panaikinti
    3. Na va, ačiū, kai bakstelta konkrečion vieton – iškart paaiškėjo; velnias, sunku viską sugaudyt, kai pats ir autorius, ir redaktorius, ir korektorius. Pataisiau.
      O ką manot dėl priverst susimąstyti?

      Panaikinti
    4. Šitas klausimas mane privertė susimąstyti :)
      Ką manau? Manau, tik dalis tokių pasakymų apie knygą yra su turiniu, tai yra žmogus perskaitęs tikrai dėl ko nors susimąsto.
      Bet dažnai, ypač klausiamas nuomonės apie knygą, žmogus tą sako kaip šablonišką frazę, kai reikia ką nors pasakyti; atsakymas dėl atsakymo.

      Ir sutapimas – vakar ar užvakar irgi „susimąsčiau" apie cheminius pokyčius medžių lapuose rudenį. Įdomu, kad lapas, tiksliau jų visuma lapija prieš nukrisdama ir sudūlėdama pasidaro graži – juk gražu tos spalvos dabar gamtoje? O visa kita gyvybė, neišskiriant nė žmonių, senėdami, prarasdami gyvybinius syvus, netampa gražesni – atvirkščiai. Toks apynaivis susimąstymas...

      Panaikinti
    5. O nuo šito galima pereit prie žodžio gražus reikšmių apmąstymo: taip, sendamas žmogus daros nebegražus pirma žodyne fiksuota reikšme – nebedailus, bet kartais tampa gražus penkta reikšme – vertingas (dėl sukauptų žinių ar patirties); taip ir įpuolam į, pasak Władysławo Tatarkewicziaus, trečiąją būseną, – ne darbą ir ne pramogą :)

      Panaikinti
  2. Apie lapus rudenį. Įdomiausia kad geltonus lapų atspalvius sukuriantys karotinai - neatsiranda tik tada. Jie paprastai lapuose būna per visą jų gyvenimo laiką, ir dalyvauja lapo gyvybinėje veikloje visada. Bet mes jų nematome, jie tik labai nežymiai keičia žalios atspalvius, žalios, kurią atspindi chlorofilas. O kai rudenį chlorofilas suyra, jis nebeužgožia geltonų karotinų, visą laiką buvusių nesuvokiamų ir neišskiriamų lapijos spalvose.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jei chlorofilas būtų raudonas, o karotinai trispalviai, tai būtų kaip sovietinės sistemos subyrėjimo alegorija :)

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)