(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-04-25

(852) Iš popieryno, xxix: apie Vlado Eidukevičiaus žūties aplinkybes ir palaidojimo vietą

tsitiktinumai dažnai nėra tai, kuo mes juos manom esant. Štai:
(a) praeitą trečiadienį kapstydamasis po popieryną radau išplėšą iš Literatūros ir meno su laišku „Neatskleista paslaptis“;
(b) vakar baigės paroda, skirta Eidukevičiaus 125-osioms gimimo metinėms.
Pristatyme – tokie sakiniai: „Dailininko mirties aplinkybės nėra tiksliai žinomos. Remiantis amžininkų liudijimais ir kai kuriais išlikusiais dokumentais, spėjama, kad jis žuvo 1941 m. birželio 22 arba 23 d. Aleksote, Kaune.“
Negi taip ir nepavyko išsiaiškint? – pagalvojau turėdamas omeny 1992-07-18 išspausdintą Ramintos Banaitienės laišką:
XX a. pradžios dailininko Vlado Eidukevičiaus mirties aplinkybės bei jo kapo vieta iki šiol nėra tiksliai žinoma. Pateikiama ir keistų, nepagrįstų versijų. Viena jų teigia, esą V. Eidukevičių nušovė lietuviškieji fašistai, dėl darbininkiškos išvaizdos palaikę jį bolševiku (P[ranas] Gudynas. „Vladas Eidukevičius“. V., 1963, p. 6 [Gudynas ten cituoja Juozą Jurginį iš Lietuvių meno istorijos bruožų (1960); Tomas Sakalauskas knygos Esu toks, koks esu: paskutinieji devyneri dailininko Vlado Eidukevičiaus gyvenimo metai (1987) pabaigoj užrašo: „Nebeliko Vlado Eidukevičiaus. [...] Liko jo mirties legenda...“ (p. 186) ir sumini žūties versijas (variantai: nušovė / užmušė sprogusi bomba; santykis: 13/3; jei įdomu, yra čia)]). Tiesa, jog dailininkas nekreipė dėmesio į aprangą, tačiau ne išvaizda buvo jo mirties priežastis. „Skeveldra nuplėšė kairę ranką, šoną sudraskė, kad net širdis buvo matyti...“ Tai garbaus amžiaus moters, taip pat dailininkės, gerai pažinojusios V. Eidukevičių, žodžiai. Ji taip pat nurodė ir vietą, kur esą užkasti dailininko palaikai. Prieš dvidešimt metų atkakliai (net šešerius metus) buvo beldžiamasi į įvairių organizacijų – Kultūros ministerijos, Dailininkų sąjungos – duris, net prašyta padėti archeologų... Deja, be atsako — iki šiol V. Eidukevičiaus kapas nežinomas.
Čia pateikiu minėtos moters [iš visko sprendžiant, Michalinos Kuzmickaitės-Banaitienės, 1913–2004] man rašyto laiško ištraukas, kuriose kalbama apie V. Eidukevičiaus mirties aplinkybes.
Praūžus frontui, kuris nudundėjo į Rytus, man pasidarė neramu dėl Vlado. Jis neišvažiavo į šiltus kraštus, kaip buvo žadėjęs, ir nežinia, kaip jam sekėsi vienam žiemą gyvent Kaune. Baigiantis 1941-ųjų birželiui, atvažiavau į Kauną ir nuskubėjau į Aleksoto kalną, kur dr. P. Karvelio namo mansardoje, iš grubių atraižų sukaltame kambarėlyje, gyvena Vladas. Užbėgus į viršų, mane pribloškė baisus vaizdas: ant durų nebebuvo įprastos ūkiškos spynos, viskas atidara, o tuščiame kambaryje – šiukšlės, popieriaus skiautės... Buvo aišku, kad Vlado čia nebėra. Bet kur? Pastovėjau, o širdy taip neramu pasidarė!
(...)
Nusileidau žemyn ir pabeldžiau į duris, esančias šalia laiptų. Išgirdusi balsą, įėjau ir artimiausio Vlado kaimyno paklausiau: „Kur Vladas?“ Jis atsakė: „Kur Vladas Eidukevičius? Žuvo antrąją dieną prasidėjus karui. Mes šlaite pasidarėm slėptuvę ir į ją nusivedėm dailininką. Aerodromą smarkiai bombardavo, visi slėpėmės, o jis išbėgo iš bunkerio ir blaškėsi išsigandęs... Neklausė mūsų... Netoliese sprogus bombai, skeveldra nuplėšė kairę ranką, šoną sudraskė, kad net širdis buvo matyti!“
Palydėjęs mane laukan, kaimynas ranka parodė ten esančią daubą, kur buvo jų slėptuvė (dešinėje pusėje nuo aerodromo), o prieš ją – Vlado Eidukevičiaus žuvimo vietą. Nebeturėjau jėgų daugiau klausinėti, bet po kurio laiko teiravausi, kur jis palaidotas. Gal Aleksoto kapinėse? To kaimyno jau nebebuvo, kiti – nežinojo. Nesuprantu, kaip žmonės, kurie paėmė Eidukevičiaus palaikus, nepasidomėjo jų likimu. Tada dar buvo galima atsekti pėdsakus, ir kaimynai būtų padėję rasti jo kūną. Daug rašiau, bet visi tik atsirašinėjo...
(...)
1968–1969 metais dirbdama Kauno S. Nėries vidurinėje mokykloje, dailės būrelyje, papasakojau vaikams apie dailininką Eidukevičių, jo kūrybą, gyvenimą ir mirtį. Viena VI klasės mergaitė pakėlė ranką ir sako: „Mano senelis gyvena netoli tos daubos ir pasakojo, kad, prasidėjus karui, iš jos buvo atneštas kažkokio „malioriaus“ kūnas ir užkastas šalia tako, kuriuo žmonės eidavo į miestą“.
Nuėjau su ta mergaite, vardu Emilija, į Aleksotą, ir jos senelis parodė man tą vietą. Prie tako tikrai buvo kauburėlis, panašus į seną kapą. Manau, kad net po tiekos metų galima buvo pažinti, kas ten palaidotas – iš ūgio, plaukų, drabužių. Deja, nebuvo kam to padaryti... Toks menininkas, o net kapo nėra.
Visos mano pastangos rasti Vlado Eidukevičiaus kapą atsitrenkė į žmonių abejingumą. Tai byloja, kad jis buvo labai vienišas žmogus, ne toks kaip visi...
(...)
Parašiau Tau apie Vlado Eidukevičiaus mirties aplinkybes ir manau, kad tai tiesa, nes kaimynais netikėti nėra pagrindo, o ir vietą jie tiksliai nurodė.
Redakcijos prierašas. Cituotame laiške yra autorės ranka nupieštas palaidojimo vietos planas ir nurodytas takas, vedantis į Aleksoto kalną. Laukiame atsiliepiant tų, kurie gali ir nori rasti Vlado Eidukevičiaus kapą. (p. 14)
Nežinau, daugiau nesigilinau, ar kas nors iš Literatūros ir meno redakcijos paėmė tą palaidojimo vietos planą, ar ką darė. Šiaip – būt reikėjo ekshumuoti palaikus; iš kaulų medicinos ekspertai nesunkiai būtų atsakę – nušautas ar sprogmens mirtinai sužalotas.

P.S. (05-05) Tinklaraščio įrašus „pareklamuoju“ per G+; apie šitąjį pranešdamas, dar pridūriau: „+Aiste Paulina, gal Jūs ką daugiau žinot?“ – „Ne, nieko daugiau. Dar žinau, kad niekas mūsuose Eidukevičiaus nemyli (to puikus įrodymas – pasibaigusi paroda) ir niekaip nesuprantu kodėl?“ – „Ačiū. O dėl nemeilės – gal todėl, kad nei tikras realistas, nei tikras modernistas?:)“ – „Kiek jau čia pas mus tų "tikrų modernistų" :) Galvoju, gal todėl, kad mažai Lietuvoje gyveno, o ir kol buvo, vis taikydavosi išlėkti kur toliau?“ — Taip viskas ir pasibaigė; nors klausimas, kodėl Eidukevičiaus nemyli, vertas pasvarstymo, – niekaip jo per gerą savaitę, nuo balandžio 26-os, negaliu iš galvos išprašyt. Bet gal čia mano kokios asmeninės problemos? :)
P.P.S. (07-02) Po popieryną knaisiotis gal įdomiau negu po atmintį. Užtinki dalykų, kurie ne stumteli šonan (taip būna, kai mėgini prisimint), o atskleidžia, tarkim, kaip atsirado publikacija apie Eidukevičiaus žūties aplinkybes ir palaidojimo vietą Literatūroj ir mene 1992-07-18. — 1992-03-20 Šiaurės Atėnų „Haid parke“ buvo Ramintos Banaitienės laiškas, pavadintas „Kaip žuvo dailininkas?“ Paskutinė pastraipa:
Artėjant 51-sioms Vlado Eidukevičiaus mirties metinėms, – o jis žuvo 1941.VI.22 – taip reikėtų nuveikti kažką realaus, neapsiribojant vien tik prisiminimų vakarėliu. (p. 7)
Prieš parašą su adresu ir net telefono numeriu, „laukiu atsiliepiant“. Manau, būtent į šį R.B. laišką ir atsiliepė „garbaus amžiaus moteris, taip pat dailininkė“ Michalina Kuzmickaitė-Banaitienė. Publikacijos LM įvadinė dalis beveik sutampa su laiško ŠA-uose tekstu. Suprantu, čia visiškai smulkmena, bet tas nelemtas noras, jei už ko nors užkliūni, turėt „kuo pilnesnį vaizdą“.

3 komentarai:

  1. Čia 2016-05-03 07:29 paskelbtas Valdo Banaičio komentaras perkeltas į atskirą įrašą.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Aš irgi nesupratau, kodėl pasibaigusi Eidukevičiaus paroda – yra puikus įrodymas, kad Eidukevičiaus „mūsuose“ nemyli.
    Per trumpai buvo? Per mažai vietos skirta?
    Mačiau siužetą per laidą „Linija. Spalva. Forma" – normali paroda.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Girdėjau Vilniaus varnas menotyrininkes karksint, esą jos girdėjusios kalbų, esą paroda buvusi parengta nelabai kaip.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)