(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-04-28

(853) Pakeliui namo, xxxiii: ko dūsauji? – Lankausko gaila

— kartą per savaitę pavasario semestrą apsilankau VDA
— ir 7MD, ir KB nuolat skaitinėju
ausio pradžioj jaunoji menininkė buvo surengusi performansą.
Prisirinko, sako, apie keturis tūkstančius (nemaža privati biblioteka išeitų) knygų, knygyne jas suvertė į krūvą ir 12 valandų, mūvėdama archyvines pirštines, traukė po vieną, skaitė ištraukas atsitiktinai atsiverstoj knygos vietoj. Paskaičiusi vertindavo – padėdavo ar šveisdavo šonan, iškeldavo nykštį į viršų ar net suformuluodavo savo nuomonę (tarkim, Janinos Degutytės eilėraščiai, jos manymu, yra tobuli). Interviu su Monika Dirsyte ir kaip vyko tas performansas – čia.
Jaunoji kritikė, svarstydama apie jaunosios kūrėjos darbą, užfiksavo ir tokią savo mintį:
Algirdo Šiekštelės piešinys iš serijos „Sveiks, svieteli margs...“,
skelbos Literatūroje ir mene 1963-12-28, nr. 52,
pasitinkant Donelaičio 250-ąsias gimimo metines;
su piešiniu susietas dvieilis:
Bet nesigėdėkit, kad jums koks valkata šypsos.
Rasi jis pavogtą puikiai nešioja sermėgą.

Neabejotina: ne tik pats Lankauskas suprato,
kad čia iš jo norima pasišaipyt, bet ir absoliuti dauguma skaitytojų.
Visgi viltis, jog nebūsime pamiršti – tik iliuzija. Šiame performanse buvo skaitomos savininkams nebereikalingos, menininkei atiduotos knygos. Nors pati Dirsytė tikriausiai to nebuvo numačiusi, didelė dalis knygų buvo sukurtos sovietmečiu vertintų rašytojų, tokių kaip Eduardas Mieželaitis, Antanas Venclova, Romualdas Lankauskas ir kiti. Tad galbūt skaitinius atidavę žmonės pasąmoningai nori atsikratyti ne nebeaktualių tekstų, bet pačios sovietmečio patirties. Tokiu atveju Dirsytės įvykdytas nuolatinis šių kūrinių skaitymas tapo tam tikra kolektyvine dvasinio apsivalymo forma. Juk nuolat kartojami žodžiai netenka galios, tampa nuvalkioti. Buvusios oficiozinės frazės telieka tik bereikšmiais sakiniais. (7 meno dienos, 2016-01-22, p. 4)
Skaitant apie atsikratymus ir apsivalymus galvoj šmėkštelėjo Vlado Šimkaus eilutė „Nusileisk, dangau, ant žemės“ su prieduru: viskas dėl tų knygų paprasčiau ir buitiškiau. Stovėjo lentynose nebeskaitysimos, dulkes kaupė, todėl ir atidavė, ir apsidžiaugė žmonės, nes patiems nereikėjo rūpintis, kaip čia apsišvarinus butą.
O dabar artėkim prie to, kurio pavardė šio įrašo pavadinime.
Kritikė ėmė ir paminėjo trijų rašytojų pavardes, pridurdama ir kiti. Neabejoju, tai visiškai atsitiktinai iš atminties (galvojant apie tai, kas vyko sausio pradžioj knygyne „Juodas šuo“) išplaukę asmenvardžiai – sovietmečiu rašiusiųjų, ir tiek. Pliki asmenvardžiai, be nuovokos apie tų žmonių kūrybą.
Mieželaitis ir Venclova – mirę, jiems jau nebesvarbu, atminties šviesa ar užmaršties tamsa ant jųjų rašto darbų krinta; o Lankauskas dar gyvas. Norėtųs manyt, kad jis visų rašinių 7 meno dienose neskaito. Atsimenant, kaip karštai ir skaudžiai rašytojas reaguodavo į, jo manymu, „neteisingus“ savo kūrybos vertinimus, šitas jo pavardės paminėjimas greta Venclovos ir Mieželaičio galėtų taip trenkt, kad...
Kitas dalykas, manau, svarbesnis: Lankauskas vis dėlto nekištinas tan pačian maišan kaip Mieželaitis ir Venclova. Dėl laikysenos sovietmečiu ir dėl kūrybos (ir dar, beje, dėl to, kad, VU studijavęs rusų kalbą ir literatūrą, ne tik skaitė angliškai, bet ir vertė, pvz., 1960-ais išėjo jo išverstas Hemingwayaus Senis ir jūra).
Pirmadienį grįždamas namo dar kartą perskaičiau jo tekstą „Ilgas ir sunkus vieno autoriaus auklėjimas“ knygoj Rašytojas ir cenzūra (1992, p. 102–125). — 1962-ais išeina pirmasis Lankausko romanas Vidury didelio lauko. Jonas Lankutis priskiria jį prie pirmųjų intelektualinės prozos pavyzdžių, o Juozas Macevičius atkerta: „Mes neslepiame, kad mūsų literatūros augimą smarkiai sutrukdė asmenybės kultas, tačiau mes negalime sutikti su tuo, kad tik dabar ėmė stiprėti intelektualinis pradas socialistinio realizmo literatūroje. Mano giliu įsitikinimu, yra intelektas ir ‘intelektas’. Ir aš nenorėčiau sutikti, kad mūsų literatūroje intelektualus herojus būtų panašus į Belio, Remarko ar Richterio intelektualų herojų su pacifistine filosofija.“ Vacys Reimeris patikslina: „Iš ‘Vidury didelio lauko’ dvelkia buržuaziniu pacifizmu, jam būdinga karo fatališkumo, jo siaubo ir kareivio bei žmogaus pasmerkimo dvasia. Lankausko herojus vienišas vidury grumtynių lauko – vienišas savo individualistine psichologija, savo mąstymu. [...] Toks kūrinys neatitinka patriotinio auklėjimo uždavinių, kuriuos mūsų rašytojams diktuoja dabartis, komunizmą statantis skaitytojas.“ Beje, Lankauskas rašo, kad Paulius Širvys, pats perėjęs karą, buvęs kuo palankiausios nuomonės apie romaną. — 1963-ų kovą Pergalėj paskelbiamas Lankausko romanas Tiltas į jūrą – jau nebe apie praeitį, o apie dabartį. Ir vėl blogai: „Kūrinys parašytas iš pozicijų, svetimų socialistiniam realizmui. Dvasine apatija, beperspektyviškumu, idėjiniu marazmu – štai kuo dvelkia iš šio ‘romano’ puslapių“ (Kazys Ambrasas). — Nebevarginsiu daugiau percituodamas Lankausko kūrybos vertinimus; bet prisimintinas ir toks dalykas: kuo labiau koks išspausdintas kūrinys būdavo peikiamas, tuo labiau žmonės norėdavo jį perskaityt; ir visai tikėtina, kad tai buvo viena priežasčių, kodėl į tavo kūrybą atkreipė dėmesį kas nors iš egzodo kritikų ir ji buvo palankiai įvertinta Metmenyse ar Akiračiuose. (Ta antroji medalio pusė.)
Savo rašinį Rašytojuj ir cenzūroje Lankauskas baigia apibendrindamas: „[...] visokių užkietėjusių netikėlių, atskalūnų, disidentų arba autsaiderių  tobuloje sovietinės sistemos visuomenėje vis dėlto pasitaikydavo... Aš buvau vienas iš jų.“
(Rašančiųjų bendruomenė, kiek teko patirt, nelabai kokios nuomonės apie Lankauską, bet iš esmės dėl jo kaip žmogaus savybių, – esą savo talentą pervertina, patirtus kritikos išpuolius išpučia, tik apie save galvoja, ir per gerai galvoja, ir pan. Vargu ar kas ryžtųs užtart, jei būtų užsipultas; na taip, ne Justinas Marcinkevičius ar bendravardis Granauskas, nežadinanti empatijos jo laikysena; bet gal Lietuvių PEN centras tartų žodį už savo steigėją?)
— Išsitraukiau iš lentynos Lankausko apysakų rinktinę Žiaurūs žaidimai (1982; parašytos 1960–1973-ais). Antradienis ir trečiadienis, T-19 pakeliui į darbą ir namo, perskaičiau. Paskaitoma. Be jokio prisivertimo. Ir sukurtieji veikėjai neatrodo tik kaip ano laiko padarai, ir kalba visai žmoniška – nepergražinta, neperturtinta. Viskas tvarkoj. 
O Lankauskas dar ir tapė – pamatęs jo 1960-tinių pradžioj tapytą abstrakciją, pats Bronio Savukyno premijos laureatas Kęstutis Šapoka pamanė, kad tai Jono Švažo darbas (Kultūros barai, 2015, nr. 7/8, p. 62).

2 komentarai:

  1. Prajuokino performansininkės kirčiavimas: Fiodòras Abramòvas :)

    O aš tai net ir A. Venclovos du apsakymus kažkada ne taip seniai ėmiau ir perskaičiau – irgi „be jokio prisivertimo“, visai „susiskaitė“, kaip dabar madinga sakyti.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nežinau, gal klystu, bet man toks įspūdis yra susidaręs: jaunumenei rusų kultūra daros tokia terra incognita, apie kurią sprendžiama iš atspindžių angliškuos tekstuos. Bet turiu vilties, kad Tolstojus, Dostojevskis, Čechovas jųjų kultūrvaizdy šmėkščioja; bent jau Nabokovas, rašęs ir rusiškai, ir angliškai; o poezija – nebent plikų asmenvardžių pavidalu.
      Dėl Antano Venclovos apsakymų išliekamosios meninės vertės labai abejoju; atsiminimai – taip, vertingi, ypač kaip ars memorativa pavyzdžiai: kaip savi, trečiafrontininkai ir jų bičiuliai ar draugai, nejučia tampa visos literatūros vos ne centrinėm figūrom.
      Jei jau įsivažiavau – epizodas iš Lankausko apysakos Džiazo vežimas (1970), kuris balažin kodėl užstrigo atminty. — Grįžta jaunuolių kompanija iš vestuvių (grojo) Vilniun. Pamato įsikūrusius kinošnikus, filmuojama muštynių scena. Toliau – citata:

      – Muštis jie visai nemoka, – konstatavo Markizas. – Nieko gero jiems neišeis.
      – Tu mat žinai! – nusišaipė Teodoras.
      – Žinau. Ko verti tie jų filmai? Aš jų žiūrėti negaliu. Viskas netikra, dirbtina... ir neįspūdinga, surankiota iš kitų filmų arba knygų. Iš visur po truputį... taigi atitinkama nelabai skoninga mišrainė kino juostoje. O kiek pretenzingumo ir tariamo reikšmingumo! Nesuprantu, už ką valstybė jiems pinigus moka.
      – Jeigu moka, vadinasi, kažką gero ir įdomaus padaro.
      – Man taip neatrodo. Dokumentiniai filmai – kas kita. Juos įdomu žiūrėti, nes jie tikri, iš piršto neišlaužti.
      – Tai gal kinas, anot tavęs, apskritai ne menas?
      – Menas, kai jį kuria Bergmanas arba Antonionis. „Žemuogių pievelę“ aš žiūrėjau du kartus.
      – Tu esi bjaurus snobas! – suriko Teodoras. – Su tavim ginčytis beprasmiška.
      – Galbūt, – ramiai sutiko Markizas [ketinantis verst į lietuvių kalbą The Jazz Story]. – Aš pareiškiau savo nuomonę, ir viskas. Žmogus turbūt gali tokią turėti? (p. 134)

      (Turėjo Lankauskas reikalų ir su kinu; irgi nuoskaudų liko, sprendžiant iš to teksto Rašytojuj ir cenzūroje.)

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)