(650) Pakeliui namo, i: reakcijos į regos ir klausos trikdžius

pakeliui į darbą, i
(prie Žirmūnų tilto)

Prae scriptum. Mintis, kilusias pakeliui namo, t.y. grįžtant iš darbo (arba 19 troleibusu; čia ir toliau, kituose įrašuos – T-19 [kuo dažniausiai užsiimu? – skaitau], arba – pastaruoju laiku, dažnokai, autobusais su persėdimu prie Spaudos rūmų: A-4G → A-2G [kuo dažniausiai užsiimu? – stebiu žmones; skaitau veidus būtų per daug pompastiška paraiška]), stengdavaus prišliet prie kurios nors „temos“ (ir vis kartodavau, bent iš dalies, šitą litaniją). O kodėl negalėčiau daryt paprasčiau? – Nepaisyt, kokio pobūdžio mintys kilo pakeliui namo; jos kilo paprasčiausiai pakeliui namo. – Taip ir darau: paprasčiau – pakeliui namo.

A-4G (pravažiavus Žvėryno stotelę, kylant į kalną):
Tokį dalyką ir Jūs, neabejoju, esat pastebėję: žmogus, kurio regėjimas silpsta, norėdamas ką nors geriau įžiūrėt, – prisimerkia.
O štai ko nebuvau anksčiau pastebėjęs: žmogus, norintis geriau išgirst, kas jam sakoma mobiliu telefonu (autobuse palygint tikrai triukšminga), irgi – (įsi)klausydamas – prisimerkia (kai pats kalba, akys vėl žiūri įprastai).
— Taigi: norėdamas pamatyt – prisimerki; norėdamas išgirst – irgi prisimerki; nes: pastatyt ausų kaip koks kiškis paprasčiausiai žmogus negalì. :)