(654) Pakeliui namo, iv: apie ilgesį

Pakeliui namo: „Europos“ stotelė, sekmadienis, 18:23

T-19; 2005-ų pačioj pradžioj a.a. Valdui Kukului atėjusi mintis:

Apskritai, nutilus D[anieliui] Mušinskui, mirus A[ntanui] Ramonui, labai pasiilgstu to, ką, pažeisdamas visas žanrų klasifikacijas, galėčiau pavadinti gerais eilėraščiais proza. („Dualizmo apologija (II)“, Nemunas, 2005-01-27, nr. 4, p. 7)

Perskaičiau ir pagalvojau: prie a.a. Jurgio Kunčino kūrybos nemažai jaunosios kartos magistrantų ir net doktorantų kimba, viskas tvarkoj; o a.a. Antano R. kūryba lieka lyg ir [va imsiu ir parašysiu tą žodį] neįdomi. – Jų, jaunųjų literatūrologų, nebeveikia „Daukanto ruduo“ ar „Imperijos siena. Prūsija, ruduo“? – Net „Epochos dienoraščiai“ nebeveikia? – Matyt. Galbūt.

Aš, kaip ir Valdas Kukulas 2005-ų žiemą, 2014-ų rudenį to paties pasiilgstu. — Gražu pasiilgt. Gražu.
Eilėraštis proza – tai kaukazinė slyva, paversta ne gyvatvore, o bonsu; esė – tai ananasinė obelis, – reikia genėt, bet neįsivaizduoju, ką pripjauti, – vainikas taip išsidraikęs, kad [reiktų dėt daugtaškį, kurio baisiai nemėgstu].