(215) Visiškai tarp kitko: apie kvapus (lyg medaus ir lyg žemės)

Kolegė grįždama po pietų parsinešė puokštelę baltų lobuliarijų (lobularia maritima) iš gėlyno priešais Vileišio rūmų baliustradą. Kuo kvepia? Medum. Lyg medus.
Ir iškart prisiminiau, ką skaičiau važiuodamas darban:

Tuo metu ji buvo tik ketverių metų mergaitė, ir senelio pabučiavimas prieš einant į lovą jai atrodė gąsdinanti perspektyva. Liesa kaip griaučiai ranka išsitiesė ir palietė jos petį, kai ji palinko į priekį, ir būtent tada ji užuodė kvapą. Viskas iškart susimaišė su šiuo kvapu, panašiu į žemės. [...] Staiga seno žmogaus kvapas jai sukėlė pasibjaurėjimą ir nevalingai jos bučinys virto užspringimu. Per tą sekundės dalį praeitis ir dabartis susidūrė ir, sėdint prie to paties lango, jos kūną vėl fiziškai sukrėtė tas vaikiškas pasibjaurėjimas.

Šita citata iš teksto, lydinčio Naujosios Zelandijos menininkų Susan Jowsey ir Marcuso Williamso darbą „The Camellia“ (2010), eksponuojamą Kauno bienalėj Tekstilė’11 (katalogas, p. 93).
Prisimintas kvapas išties gali smigt ligi pasąmonės, tave tarsi teleportuodamas į praeitį. Visi tikriausiai esame tą patyrę.
P.S. Niekada nemaniau, kad gali būti taip įdomu skaityt parodos, ir dar tekstilės, katalogą (ačiū už dovaną, Dovile!).

Prieduras. Posmas iš Valdo Daškevičiaus eilėraščio „kvapas“ šios dienos (10-07) Literatūroj ir mene:

malonėkite dezodorantą
subalansuotą
kūnui kuris nuo gimimo
skleidžia
molžemio kvapą