(943) Pakeliui namo, xli: apie tai, kas, manyčiau, labai svarbu

EK dienoraščio pabaiga (printscreeno fragmentas)

Lžinios.lt (po to ir kt.) iš pajūrionaujienų.com persispausdino [nebetinka šis žodis; repostino; o kaip tiksliai lietuviškai pasakyt?] Romualdo Beniušio rašinį „Darbėniškė Estera Kverelytė – Lietuvos Ana Frank“. Apie Kretingos pranciškonų gimnazijos moksleivę, kelis nacių okupacijos mėnesius rašiusią dienoraštį. Šis tas iš jo pacituota, pradžia ir pabaiga net pafilmuota dokumentiniame filme Nebaigtas dienoraščio puslapis (1964; beje, filme tik vardu vadinamos Esteros Kverelytės ir Annos Frank dienoraščius pirmasis sugretino Saulius Macaitis tais pačiais 1964-ais).
Kodėl tik pacituota, parodyta, o ne – paskelbta jau tuolaik? – Nežinau atsakymo; Annos Frank dienoraštis, kad ir su šiokiom tokiom kupiūrom, rusiškai buvo išleistas jau 1960-ais, o lietuviškai pasirodė tik 1997-ais.
Kur dabar Esteros K. dienoraštis – nežinoma.
Ieškota filmo režisieriaus ir operatoriaus Leono Tautrimo archyve, nerasta.
Bet straipsny nieko nėr apie paieškas scenarijaus autoriaus Igno Pikturnos archyve. Jei ir ne pats dienoraštis, tai bent jau jo išrašų tikrai ten gali būti (rašydamas scenarijų tikrai jį turėjo būt skaitęs). Nors kad toks daiktas būt likęs pas jį – mažai tikėtina. (Filmo konsultantas A. Jankevičius – greičiausiai Algirdas Jankevičius; jo archyvas vargu ar kur nors yra, be to, jis konsultavo filmo kūrėjus kitais klausimais.)
Tokio pobūdžio dokumentai, kurie gali praversti propagandai, tuolaik dažniausiai būdavo perduodami saugoti vadinamajam Partijos istorijos institutui prie LKP CK (ten saugota, tarkim, ir Broniaus Krivicko poezijos, partizanų leidinių; šitą žinau, pats Atgimimo laiku esu matęs; visai tikėtina, kad ir Kverelytės dienoraštis ten galėjo būt). Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tos institucijos archyvas perduotas Istorijos institutui. Ten paieškot tikrai būtų prasmės.
(Nežinau, gal tik man keista: praneštà ir paplatinta žinia, kad nežinia kur prašapęs egodokumentas, gretintinas su Annos Frank dienoraščiu, – ir nieko; taigi visus, kas tik gali kur nors ką nors patikrinti, reiktų kelt ant kojų, ir valstybė iniciatyvą turėtų rodyt, o dabar...)
— Gal jums atėjo į galvą kokia mintis, kur dar galima būtų ieškoti EK dienoraščio?
P.S. (02-01) Paklausiau Istorijos institute; Algimantas Katilius atsakė: „Iš partijos instituto Istorijos institutui buvo perduota visa biblioteka, archyvas neperduotas. Iš archyvinės medžiagos perduota karo ir pokario pogrindinė spauda, gimnazijų laikraštėliai. Buvęs partijos archyvas yra Ypatingojo archyvo skyrius, kurio pavadinime yra žodžiai LKP. Ten reikėtų ieškoti.“ — Mėginsiu ten ieškot.
P.P.S. (02-09) Šįryt buvau LYA LKP dokumentų skyriaus skaitykloje. Deja. Nors prielaida, kad vis dėlto Kverelytės dienoraštis ten yra, lieka, nes: (a) nėra galimybių „išfiltruoti“ ten saugomus visus dienoraščius ir patikrinti tuos, kurių autoriai galbūt neįvardinti; (b) galima būtų / reiktų patikrinti maždaug 1964 metų inventorines knygas – ten galėtų būti fiksuotas dienoraščio perdavimo faktas (skaityklos darbuotoja sakė, kad tokių knygų pas juos nėr, yr tik pastarųjų poros trejeto dešimtmečių). Pasiūlė patikrint KGB skyriaus skaitykloje. Reiks pamėgint, nors nesitiki, kad ten galėtų būti. Pradedu Igno Pikturnos archyvo paieškas.