Craine et tremblement [Baimė ir drebėjimas]
Introduction de Jean Wahl [Jeano Wahlio įžanga]
„Au delà de la « sphère » du devoir, nous trouvons une échappée vers l’infini (1).(1) Dans la Répétition (pp. 160, 163), Kierkegaard avait insisté sur le fait que Dieu est au-dessus des catégories morales. Il ne punit pas Job ; il l’éprouve.“ – VI p.[— Anapus pareigos „sferos“ randame, pro kur ištrūkti į begalybę (1).(1) Pakartojime (p. 160, 163) Kierkegaardas tvirtino, kad Dievas yra viršum moralinių kategorijų. Jis Jobo nebaudžia; Jis jį išbando.]„La foi est en même temps égoïsme et renoncement absolu.“ – VII [p. — Tikėjimas – tai egoizmas ir kartu absoliutus atsižadėjimas.]„Le croyant vit donc dans un risque constant ; car ici le résultat ne compte pas, mais seulement la façon dont on arrive au résultat, et la façon dont on arrive au résultat, c’est l’angoisse. L’angoisse est la seule assurance.“ – VIII [p. — Taigi tikintysis gyvena nuolatinėje rizikoje; mat čia svarbu ne rezultatas, o rezultato pasiekimo būdas, o rezultato pasiekimo būdas – tai nerimas. Nerimas – vienintelis garantija.]
Kierkegaard
Effusion préliminaire [Išankstinis atsikrenkštimas]
„Kas dirba, tas turi duonos“ – sako senas priežodis, įkvėptas matomojo ir išorinio pasaulio. Tačiau tikrovėj matom visai ką kita. Bet jis tinka dvasios pasauliui.„Il n’en va pas de même dans le monde de l’esprit où règne un ordre éternel et divin ; là, il ne pleut pas à la fois sur le juste et l’injuste ; là, le soleil ne luit pas indifféremment sur les bons et les méchants ; là, vraiment l’on peut dire : seul le travailleur a du pain, seul l’angoissé trouve le repos, seul celui qui descend aux enfers sauve la bien-aimée, seul celui qui tire le couteau reçoit Isaac.“ [p. 31–32; — Dvasios pasaulyje yra kitaip. Čia viešpatauja amžina dieviška tvarka, čia nelyja vienodai ir ant teisiųjų, ir ant neteisiųjų, saulė čia nešviečia tiek geriems, tiek blogiems ir tik dirbantis gauna duonos, tik tas, kuris bijojo, randa atilsį, tik tas, kuris nusileidžia į požemio pasaulį, išgelbsti mylimąją, tik tas, kuris išsitraukia peilį, įgyja Izaoką. (p. 57)]Bet yra doktrina, pretenduojanti ir dvasios gyveniman įvesti indiferentišką įstatymą. Pakanka esą žinoti, kad tai yra didinga. Ištisos generacijos žinojo Abraomo istoriją, bet kiek žmonių kankinosi ja nemigoj? Norima turėti supratimą be triūso. Aiškinama: „Jis buvo didelis, mylėdamas Dievą tokiam laipsny, kad paaukojo jam geriausia, ką turėjo.“ Jie taip galvoti gali, ramiausiai rūkydami pypkę ir patogiai ištiesę kojas.„Ce qu’on omet dans l’histoire du patriarche, c’est l’angoisse.“ [p. 33–34; — Abraomo istorijoje nepastebimas nerimas. (p. 58)] Bet jei pamokslininkui pasakojant apie Abraomą atsiranda žmogus, kuris jį nori pasekti, tas pats pamokslininkas atbėgs pas jį ir išvadins jį bepročiu. Tai jau tragikomedija. Kodėl Abraomui tas pats veiksmas yra kilnus ir didingas, o kitam – maištinga nuodėmė?„Si la foi ne peut sanctifier le fait de vouloir tuer son fils, Abraham tombe sous le même jugement que tout le monde.“ [p. 36; — Jei tikėjimas negali ketinimo nužudyti paversti šventu poelgiu, tai tebūnie Abraomas teisiamas kaip ir visi kiti. (p. 59)]„Au point de vue moral, la conduite d’Abraham s’exprime en disant qu’il voulut tuer Isaac, et au point de vue religieux, qu’il voulut le sacrifier“. „Quand, en effet, on supprime la foi en la réduisant à zéro, il reste seulement ce fait brutal qu’Abraham voulut tuer son fils, conduite assez facile à imiter par quiconque n’a pas la foi, j’entends la foi qui lui rend le sacrifice difficile.“ [abi cit. p. 37; — Etiniu požiūriu Abraomas Izaoką norėjo nužudyti, religiniu – jį paaukoti … . Būtent, atmetus tikėjimą, tapusį nuliu arba nieku, lieka tik grynas faktas, kad Abraomas norėjo nužudyti Izaoką, o tai pamėgdžioti nesunku kiekvienam, neturinčiam tikėjimo, tikėjimo, kuris šitai apsunkintų. (p. 59–60)]„[E]t c’est par la foi seulement qu’on ressemble à Abraham, non par le meurtre. Si l’on fait de l’amour un sentiment fugitif, un voluptueux mouvement de l’âme, on tend purement et simplement des pièges aux faibles en parlant des exploits de cette passion. Tout le monde a de ces mouvements passagers ; mais si tout le monde s’avisait de recommencer l’acte terrible que l’amour a sanctifié comme un exploit immortel, alors tout est perdu, et le haut fait, et son imitateur égaré.“ [p. 38–39; — [I]r Abraomui prilygti galima tik tikint, o ne žudant. Jei meilė paverčiama trumpalaike nuotaika, geidulingu jauduliu, tai kalbant apie meilės žygdarbius tik spendžiamos kilpos silpniesiems. Juk praeinantį jaudulį patiria kiekvienas, bet jei dėl to kiekvienas darys baisųjį dalyką, kurį meilė pašventino kaip nemirtingą žygdarbį, tuomet bus prarasta viskas – ir žygdarbis, ir paklydėlis. (p. 60)]Ar Kierkegaard turi tikėjimą. „Je n’ai nullement la foi : la nature m’a donné une bonne tête, et les gens de mon espèce ont toujours de grandes difficultés pour faire le mouvement de la foi ; en soi pourtant, je ne confère aucune valeur à la difficulté qui, lorsqu’il la surmonte, conduit un bon cerveau au delà du point où le plus simple d’esprit arrive à moins de frais.“ [p. 41; — „Aš toli gražu nesu tikintysis. Iš prigimties esu skvarbaus proto, o įžvalgiems labai sunku atlikti tikėjimo judesį, tačiau aš ir nepridedu jokios savarankiškos vertės sunkumui, kurį nugalėjęs įžvalgusis nueina toliau nei paprasčiausi ir vienpusiškiausi žmonės, ateinantys ten lengviau.“ (p. 61–62)]Hegelis. „Pour ma part, j’ai dépensé assez de temps pour approfondir le système hégélien, et je ne crois nullement l’avoir compris ; j’ai même la naïveté de croire que, lorsque, malgré toutes mes peines, jen’arrive pas à saisir sa pensée en certains passages, c’est qu’il n’est pas tout à fait au clair avec lui-même.“ [p. 41–42; — Aš savo ruožtu praleidau nemaža laiko, norėdamas suprasti Hegelio filosofiją, ir manausi daugiau ar mažiau ją supratęs, man užtenka įžūlumo manyti, kad jei aš, nepaisant įdėtų pastangų, kai kur negaliu jo suprasti, tai dėl to, kad jam pačiam buvo nevisiškai aišku. (p. 62)]Abraomo problema. „Mais quand je me mets à réfléchir sur Abraham, je suis comme anéanti. A chaque instant mes yeux tombent sur le paradoxe inouï qui est la substance de sa vie ; à chaque instant je suis rejeté en arrière et malgré son acharnement passionné, ma pensée ne peut pénétrer ce paradoxe de l’épaisseur d’un cheveu. Je tends tous mes muscles pour découvrir une échappée : au même instant, je suis paralysé.“ … „parvenu au sommet, je retombe, car ce qui m’est offert est un paradoxe. Il n’en résulte nullement que la foi soit à mes yeux chose médiocre, mais, au contraire, qu’elle est la plus sublime et qu’il est indigne de la philosophie d’y substituer autre chose et de la tourner en dérision.“ [p. 42 ir 42–43; — Kita vertus, kai imu galvoti apie Abraomą, tai lieku tarytum sutriuškintas. Kiekvieną akimirką susiduriu su tuo didžiuliu paradoksu, kuris yra Abraomo gyvenimo turinys, kiekvieną akimirką esu atstumiamas, ir mano mintis, nepaisant visos savo aistros, į jį nepasistumia, nepažengia nė per plauką toliau. Norėdamas, kad man atsivertų nors kokia perspektyva, įtempiu kiekvieną raumenėlį ir tą pačią akimirką mane ištinka stabas. … pasiekęs aukštį, krentu žemyn, nes tai, su kuo susiduriu, yra paradoksas. Tačiau todėl aš toli gražu nemanau, kad tikėjimas yra kažkas žema, bet atvirkščiai, kad tai yra aukščiausia ir kad filosofijai negarbinga vietoj tikėjimo duoti kažką kita ir tikėjimą laikyti per nieką. (p. 62)]Kierkegaard tikėjimo krizė. „Je ne peux faire le mouvement de la foi, je ne peux fermer les yeux et me jeter tête baissée, plein de confiance, dans l’absurde“ … „J’ai la certitude que Dieu est amour ; cette pensée a pour moi une valeur lyrique fondamentale. Présente, je suis indiciblement heureux ; absente, je soupire après elle plus vivement que l’amant après l’objet de son amour ; mais je n’ai pas la foi ; je n’ai pas ce courage. L’amour de Dieu est pour moi, à la fois en raison directe et inverse, incommensurable à toute la réalité. Je n’ai pas pour cela la lâcheté de me répandre en lamentations, mais pas davantage la perfidie de nier que la foi soit quelque chose de bien plus élevé. Je peux très bien m’accommoder de vivre à ma façon, joyeux et content, mais ma joie n’est pas celle de la foi et, en comparaison, elle est malheureuse. Je n’importune pas Dieu de mes petits soucis, le détail ne me préoccupe pas, j’ai les yeux fixés uniquement sur mon amour dont je garde pure et claire la flamme virginale ; la foi a l’assurance que Dieu prend soin des moindres choses. Je suis content d’être en cette vie marié de la main gauche ; la foi est bien assez humble pour solliciter la droite ; car, qu’elle le fasse dans l’humilité, je ne le nie pas et ne le nierai jamais.“ — 43–44 p. [Aš negaliu atlikti tikėjimo judesio, negaliu užsimerkti ir pasitikėdamas mestis į absurdą … Esu įsitikinęs, kad Dievas yra meilė; šioji mintis turi man pirminę lyrinę galią. Kai ji šalia manęs, esu neapsakomai palaimingas, kai jos nėra, ilgiuosi jos stipriau nei mylintysis savo objekto, bet aš netikiu, šitos drąsos man trūksta. Dievo meilė man yra nelygstama visos tikrovės atžvilgiu tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Nesu toks bailus, kad verkšlenčiau ir skųsčiausi, bet ir ne toks klastūnas, kad neigčiau, jog tikėjimas yra kažkas daug aukštesnio. Galiu ir toliau taip gyventi, esu džiugus ir patenkintas, bet tai nėra tikėjimo džiaugsmas ir palyginti su juo nelaimingas. Aš nevarginu Dievo savo smulkiais sielvartais, aš nesirūpinu atskirybėmis, žvelgiu tik į savo meilę ir palaikau jos mergišką ugnį tyrą ir aiškią; o tikėjimas yra įsitikinęs, kad Dievas rūpinasi ir mažiausiu. Esu patenkintas, jog šiame gyvenime esu sutuoktas kaire ranka, tikėjimas yra pakankamai nusižeminęs, kad trokštų dešiniosios, neneigiu ir niekada neneigsiu, kad tai yra nusižeminimas. (p. 63)]Kierkegaard Abraomo atveju. „[C]’est de ces choses que je parle de préférence en homme, comme si elles étaient arrivées hier, et leur distance est, pour moi, uniquement leur grandeur, où l’on trouve, ou bien son élévation, ou bien son jugement. Si donc, comme héros tragique (car je ne peux m’élever plus haut), j’avais été invité à entreprendre un voyage royal aussi extraordinaire que celui de Morija, je sais bien ce que j’aurais fait. Je n’aurais pas eu la lâcheté de rester au coin du feu ; je ne me serais pas amusé en route, je n’aurais pas oublié le couteau pour me ménager un petit délai ; je suis à peu près sûr que j’aurais été prêt à l’heure et que tout aurait été en ordre ; peut-être même serais-je arrivé en avance, pour en avoir plus tôt fini. Mais je sais encore ce que j’aurais fait de plus. Au moment de monter à cheval, je me serais dit : maintenant, tout est perdu ; Dieu demande Isaac, je le sacrifie, et avec lui toute ma joie ; pourtant, Dieu est amour et continue de l’être pour moi ; car dans la temporalité, Lui et moi nous ne pouvons causer, nous n’avons pas de langue commune (m. pabr.). Peut-être, de nos jours, Pierre ou Paul serait-il assez fou, en son zèle pour les grandes choses, pour s’imaginer et me faire croire qu’en agissant réellement de la sorte, j’aurais accompli un exploit supérieur à celui d’Abraham ; car mon immense résignation lui semblerait beaucoup plus empreinte d’idéal et de poésie que le prosaïsme d’Abraham. C’est là pourtant la plus grande des faussetés ; car mon immense résignation ne serait que le succédané de la foi (m. pabr.). Par conséquent, je ne pourrais aussi faire plus que le mouvement infini pour me trouver moi-même et reposer de nouveau en moi-même, je n’aimerais pas non plus Isaac comme Abraham. Ma résolution d’effectuer le mouvement montrerait à la rigueur mon courage humain, et l’amour que je porte de toute mon âme à Isaac constitue la présupposition sans laquelle toute ma conduite est un crime ; cependant, je ne l’aimerais pas comme Abraham, car j’aurais alors résisté à la dernière minute, sans pour cela arriver trop tard à Morija. En outre, j’aurais gâté toute l’histoire par ma conduite, car si j’avais recouvré Isaac, j’aurais été dans un grand embarras. J’aurais eu de la peine à me réjouir de nouveau en lui, ce qui ne souffre pas de difficulté pour Abraham. Car celui qui, de tout l’infini de son âme, proprio motu et propriis auspiciis, effectue le mouvement infini sans pouvoir davantage, ne conserve Isaac que dans la douleur.“ [p. 45–47; — [A]š mieliau kalbu apie tai žmoniškai, taip, tarytum tai būtų atsitikę vakar, ir leidžiu tik pačiai didybei būti atstumu, kuris nei išaukština, nei pasmerkia. Ir jei aš (kaip tragiškas didvyris; mat aukščiau aš negaliu pasiekti) būčiau buvęs pašauktas šitokiai išimtinei karališkai kelionei kaip toji kelionė į Morijos kalną, gerai žinau, ką būčiau padaręs. Nebūčiau buvęs toks bailus, kad likčiau namuose, nebūčiau ir gulėjęs ar pasukęs šunkeliu, nei būčiau pamiršęs peilį, kad būtų galima truputį uždelsti, – esu visiškai įsitikinęs, kad būčiau buvęs vietoje laikrodžiui mušant, su savimi būčiau turėjęs viską – veikiau gal būčiau atėjęs per anksti, kad viskas kuo greičiausiai baigtųsi. Tačiau taip pat žinau, ką dar būčiau padaręs. Lipdamas ant arklio, tą pačią akimirką būčiau sau taręs: „Dabar viskas prarasta. Dievas reikalauja Izaoko, aš aukoju jį, o su juo visą savo džiaugsmą – tačiau vis dėlto Dievas yra meilė ir toliau man toks pasiliks, nes juk laikinybėje Dievas ir aš negalime susikalbėti, neturime jokios bendros kalbos.“ Gal mūsų laikais kas nors būtų toks kvailas, taip pavydėtų to, kas didu, kad sau ir man įkaltų į galvą, jog jei aš iš tikrųjų būčiau taip padaręs, tai būčiau padaręs dar didesnį dalyką negu Abraomas; mat mano didžiulė rezignacija kur kas idealesnė ir poetiškesnė už Abraomo smulkmeniškumą. O vis dėlto tai didžiausia neteisybė; mat didžiulė mano rezignacija buvo tikėjimo surogatas. Juk už tą begalinį judesį aš net negalėjau padaryti nieko daugiau, kad atrasčiau save ir vėl rasčiau atilsį savyje. Juk aš net nemylėjau Izaoko taip, kaip mylėjo Abraomas. Žmogiškai kalbant, mano pasiryžimas atlikti judesį gali įrodyti mano drąsą, ir tai, kad jį mylėjau visa savo siela, yra prielaida, be kurios viskas pavirstų nusikaltimu, tačiau aš nemylėjau taip, kaip Abraomas; mat tuomet būčiau delsęs iki pat paskutinės minutės, nors ir nebūčiau dėl to atvykęs per vėlai. Savo elgesiu būčiau visiškai sugadinęs visą istoriją; mat jei būčiau atgavęs Izaoką, būčiau įkliuvęs į keblią padėtį. Tai, kas Abraomui buvo lengviausia, man būtų buvę sunkiausia – vėl džiaugtis Izaoku! Mat tas, kuris visa savo sielos begalybe, proprio motu et propriis auspiciis [savo valia ir savo atsakomybe], atliko begalinį judesį ir negali padaryti daugiau, Izaoką gali išlaikyti tik skausme. (p. 63–64)]Abraomo tikėjimas. „Mais que fit Abraham ? Il ne vint ni trop tôt, ni trop tard. Il sella son âne et suivit lentement la route. Tout ce temps il eut la foi ; il crut que Dieu ne voulait pas exiger de lui Isaac, alors pourtant qu’il était disposé à le sacrifier s’il le fallait. Il crut en vertu de l’absurde, car il ne saurait être question de calcul humain ; et l’absurde, c’est que Dieu, qui lui demandait ce sacrifice, devait révoquer son exigence un moment après (m. pabr.). Il gravit la montagne, et à l’instant encore où le couteau étincelait, il crut – que Dieu n’exigerait pas Isaac. Il fut alors assurément surpris par l’issue, mais, par un double mouvement, il avait rejoint son premier état, et c’est pourquoi il reçut Isaac avec plus de joie que la première fois.“ ... „mais qu’on puisse perdre la raison et avec elle tout le fini, dont elle est l’agent de change, pour recouvrer alors le même fini en vertu de l’absurde : voilà qui effraie mon âme“ [m. pabr.] [p. 47–48, 48 — O ką padarė Abraomas? Jis atvyko nei per anksti, nei per vėlai. Jis užlipo ant asilo ir lėtai jojo keliu ten link. Visą tą laiką jis tikėjo, jis tikėjo, kad Dievas nepareikalaus iš jo Izaoko, bet jis buvo pasiruošęs jį paaukoti, jei to būtų reikalaujama. Jis tikėjo per absurdą; mat apie žmogišką apskaičiavimą negalėjo būti kalbos – juk tai, kad Dievas, šito iš jo pareikalavęs, kitą akimirką atšauktų įsakymą, buvo absurdas. Jis užlipo į kalną ir net tą akimirką, kai sušvytravo peilis, jis tikėjo – kad Dievas nepareikalaus Izaoko. Jis buvo nustebintas baigmės, bet dvigubu judesiu buvo pasiekęs savo pirmąją būseną ir todėl priėmė Izaoką džiaugsmingiau nei pirmą kartą. ... neketinu šito sumenkinti, bet galimybė prarasti protą ir su juo visą baigtinybę, kurios makleris jis yra, o tuomet per absurdą laimėti tą pačią baigtinybę šiurpina mano sielą (p. 64–65)]Dievo meilė ir tikėjimas. „[C]ar aimer Dieu sans avoir la foi, c’est se réfléchir en soi-même ; mais aimer Dieu avec la foi, c’est se réfléchir en Dieu.“ — 49 p. [[T]as, kuris myli Dievą netikėdamas, reflektuoja save, tas, kuris myli Dievą tikėdamas, reflektuoja Dievą. (p. 66)]Les mouvements de fini dans la foi [Baigiamieji tikėjimo judesiai]: „[P]ourtant, je fais d’autres mouvements, ceux de l’infini, tandis que la foi fait le contraire : après avoir effectué les mouvements de l’infini, elle accomplit ceux du fini.“ [p. 51; — [T]ačiau darau jau kitus judesius, begalybės judesius, o tikėjimas daro priešingai, atlikęs begalybės judesius, atlieka baigtinybės. (p. 67)]Tikėjimas ir buržuazinė dvasia. „On a vite reconnu les chevaliers de la résignation infinie : ils vont d’un pas élastique et hardi. Mais ceux qui portent le trésor de la foi font aisément illusion, parce que leur extérieur offre une ressemblance frappante avec ce que méprisent profondément aussi bien la résignation infinie que la foi : avec l’esprit bourgeois.“ — 52 p. [Begalinės rezignacijos riteriai lengvai atpažįstami, jų eisena plaukianti, drąsi. Kita vertus, nešiojantys tikėjimo brangakmenį lengvai apvilia, nes savo išore jie pritrenkiančiai panašūs į tai, ką tiek begalinė rezignacija, tiek tikėjimas didžiai niekina – miesčionis. (p. 67)]Ir Kierkegaard čia beletristiškai pavaizduoja savo riterį, kuris niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių, kuris domis visa aplinkuma ir smulkiausiais niekeliais, kuris į visa žiūri ramiom akimis ir viskuo džiaugiasi. Jame nėra nieko iš poezijos ir genijaus. „Il vit dans une insouciance de vaurien, et pourtant il paie au prix le plus cher le temps favorable, chaque instant de sa vie ; car il ne fait pas la moindre chose sinon en vertu de l’absurde. Et pourtant, c’est à en devenir furieux, du moins de jalousie, cet homme a effectué et accomplit à tout moment le mouvement de l’infini. Il vide dans la résignation infinie la profonde mélancolie de la vie ; il connaît la félicité de l’infini ; il a ressenti la douleur de la renonciation totale à ce qu’on a de plus cher au monde ; néanmoins, il goûte le fini avec la plénitude de jouissance de celui qui n’a jamais rien connu de plus relevé ; il y demeure sans traces du dressage que font subir l’inquiétude et la crainte ; il s’en réjouit avec une assurance telle que, semble-t-il, il n’y a rien de plus certain que ce monde fini. Et pourtant, toute cette figure du monde qu’il produit est une nouvelle création en vertu de l’absurde. Il s’est infiniment résigné à tout pour tout ressaisir en vertu de l’absurde (m. pabr.).“ [p. 56–57; — Jis į viską žiūri pro pirštus taip nerūpestingai, tarytum būtų lengvabūdis, bet už kiekvieną gyvenimo akimirką, tą patogų laiko tarpsnį, moka didžiausią kainą; mat viską daro per absurdą. O tačiau, tačiau – taip, aš galėčiau įniršti, jei ne dėl kitos priežasties, tai iš pavydo, kad šis žmogus yra atlikęs ir kiekvieną akimirką atlieka begalybės judesį. Toje begalinėje rezignacijoje jis išsemia gilų būties liūdesį, jis pažįsta begalybės palaimą, jis yra pajutęs skausmą išsižadėti visko, ką turi pasaulyje brangiausia, ir vis dėlto baigtinybė jam visai tokio pat gero skonio kaip ir tam, kuris niekada nepažino nieko aukštesnio, mat jo buvimas baigtinybėje neturėjo jokių bailios, įbaugintos dresūros pėdsakų, ir vis dėlto džiaugdamasis ja jis jaučiasi toks saugus, tarytum baigtinybė būtų visų patikimiausia. Ir vis tiek, vis tiek visa jo pateikiama žemiška povyza per absurdą yra naujas sutvėrimas. Jis be galo visko atsižadėjo ir per absurdą vėl viską sugriebė. (p. 69)]Toliau Kierkegaard gražiai palygina tikėjimo riterį su šokėju. „J’imagine que, pour un danseur, le tour de force le plus difficile est de s’installer d’emblée dans une position précise, sans une seconde d’hésitation, et en effectuant le saut même. Peut-être aucun acrobate n’a-t-il cette maîtrise : mon chevalier la possède. Force gens vivent enfoncés dans les soucis et les joies du monde ; ils sont comme ceux qui font tapisserie au bal. Les chevaliers de l’infini sont des danseurs qui ne manquent pas d’élévation. Ils sautent en l’air et retombent ; ce passe-temps n’est pas sans agrément, et il n’est pas déplaisant à voir. Mais chaque fois qu’ils retombent, ils ne peuvent, d’un seul coup, se retrouver sur leurs jambes ; ils chancellent un instant en une hésitation qui montre qu’ils sont étrangers au monde. Cette vacillation est plus ou moins sensible, suivant la maîtrise, mais le plus habile d’entre eux ne peut la dissimuler. Inutile de les regarder en l’air ; il suffit de les voir à l’instant où ils touchent le sol et reprennent pied : alors, on les connaît. Mais retomber de telle manière qu’on semble à la même seconde debout et en marche, transformer en marche le saut dans la vie, exprimer l’essor sublime dans le train terre-à-terre, voilà ce dont seul est capable le chevalier de la foi, voilà le seul prodige (m. pabr.). [p. 57–58; — Turbūt sudėtingiausias uždavinys šokėjui – užimti tam tikrą padėtį taip, kad nebūtų nė vienos sekundės, kai jis dar bando tą padėtį pagauti, bet kad jau pačiame šuolyje jis kartu ir stovėtų toje padėtyje. Gal nė vienas šokėjas negali to padaryti – bet tasai riteris padaro. Daugybė žmonių gyvena pražuvę pasaulietiškuose sielvartuose ir džiaugsmuose, jie yra žiūrovai, neįsitraukiantys į šokį. Begalybės riteriai yra šokėjai ir esti pakylėti. Atlikdami judesį, jie pašoka aukštyn, paskui vėl krenta žemyn – net ir šitai nėra nepalaimingas laiko leidimas ir nėra negražu pažiūrėti. Tačiau kiekvieną sykį, nukritę žemyn, jie negali iš karto užimti pozicijos, akimirką jie svyruoja ir šis svyravimas rodo, kad vis dėlto pasaulyje jie yra svetimi. Šis svyravimas kartais krenta į akis labiau, kartais mažiau – priklausomai nuo to, kaip gerai jie išmano savo meną, bet net meniškiausias šių riterių negali paslėpti svyravimo. Nebūtina pamatyti juos ore, užtenka pamatyti juos tą akimirką, kai paliečia ar yra palietę žemę – ir juos atpažįsti. Bet gebėti nusileisti taip, kad tą pačią sekundę atrodytų tarytum stovi ir eini, gebėti šuolį į gyvenimą pakeisti ėjimu, visiškai išreikšti sublime [tai, kas didinga] ėjime – tai gali tik tasai riteris – ir tai yra vienintelis stebuklas. (p. 69–70)]Toliau Kierkegaard piešia begalinės rezignacijos riterio vaizdą, šįkart meilės atveju. Jis tvirtai įsitikinęs, kad meilė jo gyvenimo esmė. Jis nebijo leisti jai įsisunkti į visas jo gyslas. Jei jo meilė nelaiminga, jis su aistra leidžia ja virpėti visiems savo nervams. Jo siela triumfuoja, kaip triumfuotų siela to, kuris tik ką išgėrė nuodų taurę ir jaučia, kaip nuodai sunkias į jo kraują lašas po lašo – „car cet instant est vie et mort“ [p. 59–60; — nes ši akimirka yra ir gyvenimas, ir mirtis (p. 70)]. „Il embrasse la vie d’un regard, il rassemble ses pensées rapides qui, telles des colombes rentrant au pigeonnier, accourent au moindre signe ; il agite sur elles la baguette magique et elles se dispersent à tous les vents. Mais quand elles reviennent toutes, comme autant de tristes messagers, pour lui annoncer l’impossibilité, il reste calme, les remercie, et, demeuré seul, il entreprend son mouvement.“ [p. 60; — Jis apžvelgia savo gyvenimo būklę, pasišaukia greitas mintis, kurios kaip prijaukinti balandžiai paklūsta kiekvienam mostelėjimui, sumosuoja virš jų lazda ir jos metasi į visas puses. O kai jos visos grįžta atgal, visos grįžta kaip sielvarto žinios ir paaiškina jam, kad tai neįmanoma, tuomet jis nurimsta, paleidžia jas, pasilieka vienas ir tada atlieka judesį. (p. 71)]Aistra ir refleksija. „Il faut pour cela de la passion. Tout mouvement de l’infini s’effectue par la passion, et nulle réflexion ne peut produire un mouvement. C’est là le saut perpétuel dans la vie, qui explique le mouvement, tandis que la médiation est une chimère qui, chez Hegel, doit tout expliquer, et qui est en même temps la seule chose qu’il n’a jamais essayé d’expliquer.“ [p. 60; — Tam reikalinga aistra. Kiekvienas begalybės judesys įvyksta per aistrą ir jokia refleksija negali judesio sukelti. Aistra yra nuolatinis šuolis į būtį, paaiškinantis judesį, o mediacija yra chimera, Hegelio filosofijoje neva paaiškinanti viską, drauge vienintelis dalykas, kurio jis niekada nebandė paaiškinti. (p. 71)]Taigi, riteris turi jėgų sukoncentruoti visą gyvenimo esmę viename troškime. Be šio susikoncentravimo, jo siela bus išblaškyta gausybėj. Bet ar riteris tuo momentu visa užmiršta, nes visa užmiršti yra taip pat viena susikoncentravimo rūšis. Tik žemos būtybės užmiršta, kas jos buvo ir transformuojasi į ką nors naujo. Drugys yra visai užmiršęs, kad jis anksčiau buvo vikšras. „Les natures profondes ne perdent jamais le souvenir d’elles-mêmes et ne deviennent jamais autre chose que ce qu’elles ont été. Le chevalier se souviendra donc de tout ; mais ce ressouvenir est précisément sa douleur ; cependant, dans sa résignation infinie, il se trouve réconcilié avec la vie (m. pabr.). Son amour pour la princesse est pour lui devenu l’expression d’un amour éternel ; il a pris un caractère religieux ; il s’est transfiguré en un amour dont l’objet est l’être éternel, lequel, sans doute, a refusé au chevalier de l’exaucer, mais l’a néanmoins tranquillisé en lui donnant la conscience éternelle de la légitimité de son amour, sous une forme d’éternité que nulle réalité ne peut lui ravir.“ [p. 62–63; — Gilesnės prigimtys niekada savęs nepamiršta ir netampa kitomis, negu buvo. Riteris atsimins viską; bet tas atsiminimas yra būtent skausmas – o vis dėlto begalinėje rezignacijoje jis yra susitaikęs su būtimi. Meilė princesei tapo jam amžinosios meilės išraiška, įgijo religinį pobūdį, nuskaidrėjo meilėje tai Amžinajai Būtybei, kuri atėmė išsipildymą, tačiau vėl sutaikė jį per amžiną jos galiojimo amžinybės pavidalu suvokimą, kurio negali atimti jokia tikrovė. (p. 73)]Dvasios atžvilgiu, nieko nėra negalimo. Laikinumo pasauly yra negalimų dalykų. Bet realybėj neįvykęs troškimas įsminga į vidujinį pasaulį; bet jis nėra nei žuvęs, nei užmirštas. Slapti troškimo impulsai verčia riterį prisiminti. Jis negali sutikti, kad tai, kas buvo jo gyvenimo esmė, būtų buvusi tik praeinančios minutės svajonė. Jis sergsti savo meilės jaunatvę, kuri su juo bręsta ir gražėja. Tai „le mouvement de l’infini“ [judesys begaliniu būdu (p. 73)].Begalinė rezignacija. „La résignation infinie comporte la paix et le repos ; tout homme qui le veut, tout homme qui ne s’est pas avili (vice plus terrible qu’un excès d’orgueil) en se moquant de lui-même peut faire l’apprentissage de ce mouvement douloureux, mais qui réconcilie avec la vie. La résignation infinie est semblable à la chemise du vieux conte : le fil est tissé sous les larmes, blanchi par les larmes, la chemise est cousue dans les larmes ; mais alors, elle protège mieux que le fer et l’acier.“ [p. 66; — Begalinėje rezignacijoje yra ramybė ir atilsis; kiekvienas to norintis žmogus, kuris nėra savęs pažeminęs – o tai dar baisiau, negu būti pernelyg išdidžiam – laikydamas save per nieką, gali išlavėti tiek, kad galėtų atlikti šį judesį, per savo skausmą sutaikantį su būtimi. Begalinė rezignacija yra tie marškiniai, apie kuriuos kalbama senoje pasakoje: siūlas suverptas po ašaromis, išbalintas ašaromis, marškiniai susiūti ašaromis, bet ir apsaugo jie geriau nei geležis ir plienas. (p. 73–74)]Begalinė rezignacija yra stadija, einanti pirma tikėjimo. „La résignation infinie est le dernier stade précédant la foi, si bien que quiconque n’a pas fait ce mouvement n’a pas la foi ; car c’est d’abord dans la résignation infinie que je prends conscience de ma valeur éternelle, et c’est alors seulement qu’il peut être question de saisir la vie de ce monde en vertu de la foi.“ [p. 67–68; — Begalinė rezignacija yra paskutinė pakopa, po kurios jau eina tikėjimas, nė vienas, neatlikęs šio judesio, neturi tikėjimo; mat tik begalinėje rezignacijoje aš suvokiu save – kaip amžinai galiojantį ir tik tada tikėjimu galima pagauti buvimą. (p. 74)]Bet kaip elgiasi tikėjimo riteris anksčiau aprašytu atveju? Jis visiškai atsisako meilės, jis susigyvena su skausmu; bet jis prie to dar padaro stebinantį judesį, sakydamas: „Vis dėlto aš tikiu, kad turėsiu tą, kurią myliu, per absurdo vertybę, per vertybę tikėjimo, kad Dievui visa galima.“ Bet absurdas nėra tai, kas yra negalimybė žmogišku žvilgsniu. Jis nėra identiškas tam, kas vadinama nepanašu, negirdėta, nematyta. Bet riterio rezignacijos pagalba, žiūrint begalybės žvilgsniu, galimybė pasilieka; ši galimybė yra drauge ir atsisakymas, bet ji nėra absurdas protui; nes jis pasilieka teisę turėti tai, kas pasibaigiančiam pasauliui yra negalimybė.„Le chevalier de la foi a aussi clairement conscience de cette impossibilité ; la seule chose capable de le sauver, c’est l’absurde, ce qu’il conçoit par la foi. Il reconnaît donc l’impossibilité et, au même moment, il croit l’absurde ; car s’il imagine avoir la foi sans reconnaître l’impossibilité de tout son cœur et avec toute la passion de son âme, il se dupe lui-même, et son témoignage n’est nulle part recevable, puisqu’il n’en est pas même venu à la résignation infinie.“ [p. 69; — Tikėjimo riteriui šitai irgi aišku, vienintelis dalykas, galintis jį išgelbėti, yra absurdas, kurį jis sugriebia tikėdamas. Tad jis pripažįsta neįmanomybę ir tą pačią akimirką tiki absurdu; mat jei jis, nepripažindamas neįmanomybės visa savo sielos aistra ir iš visos širdies, įsikaltų sau į galvą, kad turi tikėjimą, tai apgautų pats save ir jo liudijimas būtų beprasmis, kadangi jis nebūtų atėjęs net iki begalinės rezignacijos. (p. 75)]Tikėjimas – gyvenimo paradoksas. „La foi n’est donc pas une impulsion d’ordre esthétique ; elle est d’un ordre beaucoup plus relevé, et justement parce qu’elle présuppose la résignation ; elle n’est pas l’instinct immédiat du cœur, mais le paradoxe de la vie (m. pabr.).“ [p. 69; —Todėl tikėjimas yra ne estetinis jaudulys, o daug kilnesnis dalykas, – kilnesnis būtent todėl, kad ateina po rezignacijos; tai ne betarpiškas širdies impulsas, bet buvimo paradoksas. (p. 75)]Autorius supranta[:] reikia jėgos, energijos ir dvasios laisvės padaryti begaliniam rezignacijos mostui. Bet toliau... „mon cerveau tourne dans ma tête ; car, après avoir fait le mouvement de la résignation, tout obtenir alors en vertu de l’absurde, voir exaucé intégralement tout son désir, c’est au-dessus des forces humaines, c’est un prodige.“ „Chaque fois que je veux faire ce mouvement, mes yeux se troublent ; au même instant qu’une admiration sans réserve s’empare de moi, une effroyable angoisse étreint mon âme ; qu’est-ce alors en effet que tenter Dieu ? (m. pabr.)“ [p. 70 ir 70–71; — man svaigsta galva; mat dabar, atlikus rezignacijos judesį, per absurdą gauti viską, gauti tai, ko troškai, gauti pilnutinai, neapkarpytai – tai viršija žmogaus jėgas, tai – stebuklas. … Kiekvieną kartą, kai pasiryžtu atlikti šį judesį, man aptemsta akys: aš juo žaviuosi, bet sykiu mano sielą apima begalinis siaubas, nes kas gi yra gundyti Dievą? (p. 76)]Rezignacijoj aš įgyju savo amžiną sąmonę: „car la conscience de mon éternité est mon amour envers Dieu, et cet amour m’est plus que tout. Pour se résigner, il ne faut pas la foi, mais elle est nécessaire pour obtenir la moindre chose au delà de ma conscience éternelle ; car c’est là le paradoxe.“ [p. 71; — mat mano amžina sąmonė yra meilė Dievui, ir ji man yra aukščiau už viską. Rezignavimui nereikalingas tikėjimas, jis reikalingas norint gauti šį tą daugiau (kad ir labai nedaug daugiau) negu amžina sąmonė, nes tai jau paradoksas. (p. 76)]Yra judesių sumaišymas. Yra žmonių, kurie skundžiasi netekę tikėjimo, bet tuo metu jie kaip tik yra patekę į momentą, kada jie gali daryti begalinį rezignacijos judesį. Per rezignaciją atsisakoma nuo visko. „Je fais ce mouvement de moi-même, et ma récompense, c’est moi-même en la conscience de mon éternité, dans une bienheureuse harmonie avec mon amour pour l’être éternel.“ [p. 72; — Šį judesį atlieku pats ir tuo laimiu save patį savo amžinoje sąmonėje, palaimintoje darnoje su savo meile amžinajai būtybei. (p. 76–77)]Kuo tikėjimas skiriasi nuo begalinės rezignacijos. „Par la foi, je ne renonce à rien ; au contraire, je reçois tout, au sens où il est dit de celui qui a de la foi comme un grain de moutarde qu’il peut transporter des montagnes. Il faut un courage purement humain pour renoncer à toute la temporalité afin de gagner l’éternité ;“ … „mais il faut l’humble courage du paradoxe pour saisir alors toute la temporalité en vertu de l’absurde, et ce courage est celui de la foi. Par la foi, Abraham ne renonça pas à Isaac ; par elle, au contraire, il l’obtint.“ [p. 72; — Tikėdamas aš nieko neišsižadu, atvirkščiai, tikėdamas viską gaunu, būtent ta prasme, kad turintis tikėjimą kaip garstyčios grūdą gali pajudinti kalnus. Kad dėl amžinybės išsižadėčiau visos laikinybės, reikia grynai žmogiškos drąsos, … bet norint per absurdą gauti laikinybę, reikia paradokso ir nusižeminimo drąsos, ir ši drąsa yra tikėjimo drąsa. Tikėdamas Abraomas ne išsižadėjo Izaoko, o jį gavo. (p. 77)]„Toute la question porte sur la temporalité, le fini.“ (m. pabr.) [p. 73; — Laikinybė, baigtinybė – štai apie ką viskas sukasi. (p. 77)]Begalinė rezignacija ir begalinė Dievo meilė. „Je peux, par mes propres forces, renoncer à tout et trouver alors la paix et le repos dans la douleur ; je peux m’accom-moder de tout ; même si le cruel démon, plus terrible que la camarde, effroi des hommes, même si la folie présentait à mes yeux son costume de bouffon et me faisait comprendre à son air que c’est à moi de l’endosser, je peux encore sauver mon âme, si d’ailleurs il m’importe de faire triompher en moi mon amour envers Dieu plutôt que mon bonheur terrestre. Un homme peut encore, à ce dernier instant, recueillir toute son âme en un seul regard tourné vers le ciel, d’où vient tout don parfait, et ce regard sera compris de lui et de celui qu’il cherche, comme le signe qu’il continue malgré tout d’être fidèle à son amour. Il revêtira donc tranquillement le costume de la folie.“ [p. 73–74; — Savo paties jėgomis galiu išsižadėti visko ir tuomet rasti ramybę bei atilsį skausme, galiu ištverti viską, net jei žmones gąsdinantis baisusis demonas, baisesnis už giltinę, net jei beprotybė man prieš akis laikytų juokdario kostiumą ir iš jos veido išraiškos suprasčiau, kad būtent aš turiu jį apsivilkti, – vis tiek galėčiau išgelbėti savo sielą, jei tik man labiau rūpės ne žemiška laimė, o tai, kad manyje laimėtų meilė Dievui. Žmogus net ir paskutinę akimirką gali sukaupti visą savo sielą viename žvilgsnyje į dangų, iš kurio ateina visos gerosios dovanos, ir šitas žvilgsnis bus suprantamas jam ir tam, kurio jis ieško, – [kaip ženklas], kad jis vis dėlto buvo ištikimas savo meilei. Tuomet jis ramiai užsivilks aną [juokdario] apdarą. (p. 77)] Ir tuo būdu aš galiu atsisakyti savo princesės ir savo skausme turiu rasti džiaugsmą, ramybę ir poilsį.Bet tikėjimas sako: „Mais par la foi, dit l’étonnant chevalier, par la foi, tu la recevras en vertu de l’absurde.“ (m. pabr.) [p. 74; — Tačiau tikėdamas, sako tas nuostabusis riteris, tikėdamas tu gausi ją per absurdą. (p. 105)]Bet aš negaliu to judesio padaryti. Kai tik pradedu, vėl greit neriuos į rezignacijos skausmą. „Je peux nager dans la vie, mais je suis trop lourd pour cet essor mystique.“ [p. 74; — Galiu nardyti gyvenime, bet šitam mistiniam skrydžiui esu per sunkus. (p. 78)] O vis dėlto būtų puiku pasilaikyti sau princesę. Ir rezignacijos riteris, kuris to nesako, nėra tikras rezignacijos riteris. „[E]t pourtant le chevalier de la foi est le seul heureux, l’héritier direct du monde fini, tandis que le chevalier de la résignation est un étranger vagabond.“ (m. pabr.) [p. 75; — [Ir] vienintelis laimingasis, baigtinybės paveldėtojas yra tikėjimo riteris, tuo tarpu rezignacijos riteris yra svetimšalis ir klajūnas. (p. 78)]Tikėjimo stebuklas. „Le merveilleux, c’est d’obtenir aussi la princesse, de vivre heureux et joyeux, jour après jour, avec elle (car il est aussi concevable que le chevalier de la résignation obtienne aussi la princesse ; mais mon âme a vu clairement l’impossibilité de leur bonheur futur) ; le merveilleux, c’est de vivre ainsi à chaque instant heureux et joyeux en vertu de l’absurde, de voir à chaque instant l’épée suspendue sur la tête de la bien-aimée, en trouvant, non le repos dans la douleur de la résignation, mais la joie en vertu de l’absurde. Celui qui en est capable est grand, il est le seul grand homme, et la pensée de ce qu’il fait emplit d’émotion mon âme, qui n’a jamais mesuré son admiration devant les grandes choses.“ [p. 75; — Šitaip gauti princesę, diena iš dienos gyventi su ja džiugiai ir laimingai (juk galima įsivaizduoti, kad ir rezignacijos riteris galėtų gauti princesę, tačiau jo siela įžvelgia, jog jų ateities laimė neįmanoma), šitaip kiekvieną akimirką per absurdą gyventi džiugiai ir laimingai, kiekvieną akimirką matyti kardą, kybantį virš mylimosios galvos, ir vis dėlto, užuot nurimus rezignacijos skausme, per absurdą sugebėti džiaugtis – tai nuostabu. Tą darantis yra didis, vienintelis didis, mintis apie tai sujudina mano sielą, kuri niekada nešykštėjo žavėjimosi tuo, kas didu. (p. 78)]Mūsų tikėjimo riteris tačiau turėjo stebinantį panašumą su buržuazine dvasia. Jis net nėra ironikas nei humoristas. „De nos jours, on parle beaucoup d’ironie et d’humour, surtout des gens qui n’y ont jamais réussi, mais qui savent néanmoins tout expliquer.“ [p. 77; — Mūsų laikais daug kalbama apie ironiją ir humorą, ypač daug kalba žmonės, patys niekada nusugebėję jų panaudoti, tačiau vis vien mokantys viską paaiškinti. (p. 79)]Ironija bei humoras ir begalinė rezignacija. „L’ironie et l’humour se réfléchissent aussi sur eux-mêmes et appartiennent par suite à la sphère de la résignation infinie“. [p. 77; — Ironija ir humoras taip pat reflektuoja save ir todėl priklauso begalinės rezignacijos sferai. (p. 107)]Tačiau aš negaliu padaryti paradoksalaus tikėjimo mosto. Bet o kas gali didžiuotis jį galįs padaryti?Begalinės rezignacijos judesys kiekvienam galimas: „Ce que peut tout homme, c’est le mouvement de la résignation infinie et, pour ma part, je n’hésiterais pas à accuser de lâcheté quiconque s’imagine qu’il en est incapable.“ [p. 78; — Kiekvienas žmogus gali atlikti begalinį rezignacijos judesį ir aš savo ruožtu neabejodamas pavadinčiau bailiu kiekvieną įsikalantį į galvą, kad jis šio judesio atlikti negali. (p. 79)]Tačiau negalima kalbėti, kad tikėjimas mažai svarbus ir lengvas dalykas, nes jis, priešingai, yra didžiausias ir kebliausias visų. O Abraomo istorija pamoksluose skelbiama ramiu ir tingiu balsu. Pabrėžiama Dievo malonė. Bet užmirštama, kad ta kelionė buvo trijų dienų, kad daug laiko praėjo skeliant medį, galandant peilį. Ir kaip nusigąstų pamokslininkas, jei vienas jo klausytojų pasisakytų norįs įvykdyti praktikoj jo pamokslą. Todėl arba reikia ištrinti visą Abraomo istoriją, arba suprasti „l’effroi du paradoxe inouï qui fait le sens de sa vie“. [p. 79–80; — galingą paradoksą, sudarantį jo gyvenimo prasmę. (p. 80)]Čia autorius aprašo, kaip jis pasakotų Abraomo istoriją, iškeldamas visą baimę, tėvo kančią, be galo ilgą kelionę. Tada jis nebebijotų, kad kas pamėgintų eiti Abraomo keliu. „Je me propose maintenant de tirer de l’histoire d’Abraham, sous forme de problèmes, la dialectique qu’elle comporte pour voir quel paradoxe inouï est la foi, paradoxe capable de faire d’un crime un acte saint et agréable à Dieu, paradoxe qui rend à Abraham son fils, paradoxe que ne peut réduire aucun raisonnement, parce que la foi commence précisément où finit la raison.“ (m. pabr.) [p. 81; — Mano tikslas – problemų forma išpešti iš pasakojimo apie Abraomą tai, kas tame pasakojime dialektiška, idant pamatytume, koks didžiulis paradoksas yra tikėjimas, – paradoksas, galintis žudymą paversti šventu ir Dievui maloniu poelgiu, paradoksas, grąžinantis Abraomui Izaoką, o šito negali pajėgti joks mąstymas, nes tikėjimas prasideda būtent ten, kur mąstymas liaujasi. (p. 81)]
PROBLÈME I
Y a-t-il une suspension téléologique du Moral? [Ar esama teologinio etikos suspendavimo?]
„La foi est en effet ce paradoxe suivant lequel l’Individu est au-dessus du général, toutefois, chose importante, de telle manière que le mouvement se répète, et que, par conséquent l’Individu, après avoir été dans le général, s’isole désormais comme Individu au-dessus du général.“ [p. 84; — Tikėjimas ir yra tas paradoksas, kad individas aukščiau už visuotinybę, tačiau pažymėtina, jog jis yra aukščiau už visuotinybę tokiu būdu, kad judesys čia pasikartoja, tad iš pradžių buvęs visuotinybėje, individas kaip individas dabar išskiria save kaip aukštesnį už visuotinybę. (p. 83)]„… c’est l’Individu qui, après avoir été comme tel subordonné au général, devient alors par le général l’Individu comme tel supérieur à celui-ci ; de sorte que l’Individu comme tel est dans un rapport absolu avec l’absolu.“ [p. 85–86; — … individas, kuris kaip individas buvo pajungtas visuotinybei, dabar per tą visuotinybę tampa individu, kuris kaip individas ją pranoksta; tad individas kaip individas yra absoliučiame santykyje su absoliutu. (p. 83)]Bet ši mintis jau nebeprieinama mąstymui, nes tikėjimas yra paradoksas. Jeigu ne, tai niekuomet nėra buvę tikėjimo, arba jis yra visuomet buvęs. Ir tada Abraomas yra žuvęs. Ir čia vėl paradoksas. Nes absurdas yra, kad žmogus kaip Individas būtų aukščiau visuotinumo.Ar Abraomas tragiškas herojus? „Il n’est donc pas un instant un héros tragique, mais tout autre chose : ou bien un meurtrier, ou bien un croyant. Il n’a pas l’instance intermédiaire qui sauve le héros tragique.“ — 87 [p. — Todėl Abraomas nė akimirką nėra tragiškasis didvyris, bet kažkas visiškai kita, – arba žudikas, arba tikintysis. Abraomas neturi „aukso vidurio“, tos tarpinės apibrėžties, išgelbstinčios tragiškąjį didvyrį. (p. 84)]Čia Kierkegaard duoda keletą pavyzdžių tragiškų herojų, dariusių panašią auką: Jeftės dukters, Agamemnono žmonos, Bruto sūnaus, paaukotų tėvynės išgelbėjimui. Jie pakelia liūdesį heroizmu.Bet šis veiksmas skiriasi nuo Abraomo veiksmo, nes jis dar moralės sferoje. Jam moralės išreiškimas turi savo τέλος (telos) aukštesniam moralės išreiškime. Jis moralinį atsakingumą tarp tėvo ir sūnaus arba tarp dukters ir tėvo suveda į jausmą, kurio dialektika atitinka morališkumo idėjai. Ir čia nėra klausimo apie teleologinį pačios moralės atpalaidavimą.O Abraomas savo veiksmu yra praėjęs moralės stadiją; jis anapus jos turi τέλος, prieš kurį jis suspenduoja šią stadiją.Kuo didelis tragiškas herojus ir kuo Abraomas? „Aussi, tandis que le héros tragique est grand par sa vertu morale, Abraham l’est par une vertu toute personnelle.“ [p. 92; — Taigi, tuo metu, kai tragiškasis didvyris yra didis savo moraline dorybe, Abraomas yra didis savo grynai asmeniška dorybe. (p. 87)]Abraomas atlieka šį veiksmą iš meilės Dievo ir iš meilės savęs. Tai bandymas, mėginimas.Čia reikia įvesti viena nauja kategorija, kurios nežino paganizmas. Tai – „le rapport avec la divinité“ [santykis su dievybe]. Tragiškas herojus neįeina į asmeniškus santykius su ja. Jam moralė yra dieviška; ir tokiu būdu paradoksas suvedamas į visuotinumą per tarpininką (médiatien).Abraomas atsisako šio tarpininkavimo: jis negali kalbėti. Kai aš kalbu, aš išreiškiu visuotinumą, ir kai tyliu, niekas negali manęs suprasti. Abraomas turėtų sakyti, kad tai yra religinė abejonė.„[L]e héros tragique renonce au fini pour saisir l’infini ; renonce au certain pour le plus certain“ [kontaminuota citata, p. 94; — vertimas pritaikytas pagal citatą: [T]ragiškasis didvyris atsisako baigtinybės, idant užčiuoptų begalybę, atsisako tikro dalyko dėl dar tikresnio (p. 118)]. Jis atsisako viso žemiško džiaugsmo, rizikuodamas patekti į aukščiausio džiaugsmo kelią. Galima verkti su tragišku herojum, bet kuri siela bus tiek toli nuklydus, kad drįstų verkti su Abraomu? Prie jo prisiartinama su horror religiosus, kaip Izraelis prisiartino prie Sinajaus.Tikėjimo paradoksas. „[C]ar le paradoxe consiste en ce qu’il se met comme Individu dans un rapport absolu avec l’absolu.“ [p. 97; — [N]es paradoksas yra tai, kad jis kaip individas įeina į absoliutų santykį su absoliutu. (p. 89)] Ar Abraomui yra leistas šis žygis? Jeigu leistas, vėl paradoksas. Nes jeigu jam leistas, tai leistas ne pasidalymo su bendruomene tikslu, bet dėl Individo vertybėsKaip Individas įtikina save, kad jis yra įgaliotas tam veiksmui? Gyvenime yra paradoksų. Bet herojus, nors sukėlęs skandalą laiko akimis, gali šaukti: „Rezultatas parodys, kad aš teisus.“ Šiomis dienomis tas šūkis retai girdėti.Ar galima vertinti herojo veiksmą pagal rezultatą? Herojus didelis todėl, kad jis pradėjo. „[C]ar si notre temps a le défaut de ne pas produire de héros, il a aussi l’avantage d’en montrer peu de caricatures. Quand donc aujourd’hui on entend cette apostrophe, on sait aussitôt à qui l’on a l’honneur de parler. Ceux qui tiennent ce langage forment une gent nombreuse, et je les qualifie tous de pions. Ils vivent dans leurs pensées, pleins de confiance dans la vie ; ils ont une situation ferme et des vues sûres dans un État bien organisé; des siècles, sinon des millénaires, les séparent des secousses de la vie ; ils ne craignent pas que de pareilles aventures se reproduisent : que diraient la police et les journaux ? Leur tâche consiste à juger les grands hommes, et à les juger d’après le résultat. Une telle attitude devant les grandes choses trahit un singulier mélange d’orgueil et de misère ; d’orgueil, parce qu’on se croit appelé à juger ; de misère, parce qu’on ne sent pas, dans la plus faible mesure, l’affinité de sa vie avec celle des grands hommes. Quiconque possède un grain d’erections ingenii se garde du moins de devenir un mollusque froid et flasque ; et quand il aborde les grandes choses, il ne perd jamais de vue que, depuis la création du monde, la coutume et l’usage a toujours été que le résultat vienne en dernier lieu et que, lorsqu’on veut vraiment tirer la leçon des nobles actions, il faut regarder au commencement. Si l’homme qui veut agir prétend se juger au résultat, il ne se mettra jamais à l’œuvre. Si le résultat est capable de combler de joie le monde entier, le héros n’en sait rien ; car il n’apprend le résultat qu’après l’accomplissement total ; et ce n’est pas par là qu’il est devenu un héros ; il le fut parce qu’il commença.“ [p. 98–99; — [M]at mūsų laikai neiškelia didvyrių (tai jų trūkumas), bet taip pat nedaug jie teiškelia ir karikatūrų (tai jų privalumas). Kai mūsų laikais girdi žodžius: „teisiama turi būti pagal rezultatą“, tai iš karto aišku, su kuo turi garbės kalbėti. Taip kalbančių gentis yra gausi, juos vadinsiu vienu bendru vardu – docentais. Jie pasinėrę savo mintyse, jų egzistavimas saugus, jie turi tvirtą padėtį gerai organizuotoje valstybėje ir užtikrintas perspektyvas, nuo būties sukrėtimų juos skiria šimtmečiai ar net tūkstantmečiai, jie nebijo, kad tai gali pasikartoti, – ką gi pasakytų policija ir spauda! Jų gyvenimo užsiėmimas – teisti didžiuosius žmones ir teisti juos pagal rezultatą. Šitoks elgesys su didžiaisiais žmonėmis išduoda keistą arogancijos ir niekingumo mišinį, – arogancijos, nes žmogus manosi esąs pašauktas teisti, niekingumo, nes nejaučia, kad jo gyvenimas galėtų būti nors truputį giminingas didžiųjų gyvenimui. Kiekvienas, kas nors kiek yra erectioris ingenii [iškilesnio proto] ir kas nėra tapęs visiškai šaltu ir lipniu moliusku, besiartindamas prie didaus dalyko niekada neišleis iš galvos, kad nuo pasaulio sukūrimo buvo įprasta, jog rezultatas ateina paskiausiai ir kad norint iš tikrųjų ko nors iš didybės išmokti, reikia žiūrėti būtent pradžios. Jei turintis veikti teistų save pagal rezultatą, tai niekada net nepradėtų veikti. Net jei rezultatas džiugintų visą pasaulį, tai negalėtų padėti didvyriui; mat rezultatą jis sužinojo tik tuomet, kai viskas buvo baigta ir ne dėl rezultato tapo didvyriu, bet dėl to, kad pradėjo. (p. 190)]Abraomo atvejis. „De plus, pour autant qu’il constitue la réponse du monde fini à la question infinie, le résultat est dans sa dialectique d’une nature totalement différente de l’existence du héros. Le fait qu’Abraham reçut Isaac par un miracle suffisait-il à prouver son droit à se comporter en Individu vis-à-vis du général ? S’il avait réellement sacrifié Isaac, son droit aurait-il été moins fondé ?“ [p. 99; — Negana to, kadangi rezultatas yra baigtinybės atsakas į begalinį klausimą, tai savo dialektika jis yra visiškai kitokios prigimties, negu didvyrio egzistencija. Nes ar gali būti įrodinėjama, kad Abraomas turėjo teisę stotis priešais visuotinybę kaip individas todėl, kad gavo Izaoką per stebuklą? O jei Abraomas būtų iš tikrųjų paaukojęs Izaoką, ar dėl to jis būtų mažiau teisus? (p. 90)]Bjaurus žingeidumas rezultato. „Cependant l’on est curieux du résultat comme de la conclusion d’un livre ; de l’angoisse, de la détresse, du paradoxe, l’on ne veut rien savoir. On coquette en esthéticien avec le résultat ; il arrive d’une manière aussi imprévue, mais non moins facile qu’un numéro sortant à la loterie ; et quand on l’a entendu proclamer, on se déclare édifié. Et pourtant, il n’est pas un voleur de temple, condamné aux travaux forcés, qui soit un criminel aussi vil que l’escroc du sacré, et Judas, qui vendit son maître pour trente deniers, n’est pas plus méprisable que le trafiquant d’actions héroïques.“ [p. 99–100; — Tačiau žmonėms knieti rezultatas, antai jiems maga sužinoti, kuo baigiasi knyga – apie baimę, vargą, paradoksą jie nieko nenori žinoti. Rezultatui estetiškai meilikaujama; jis ateina taip netikėtai ir taip pat lengvai, kaip laimikis loterijoje; ir vos tik išgirdęs rezultatą, žmogus sutvirtina save tikėjime. Tačiau nė vienas šventyklos plėšikas, besidarbuojantis geležimi ir plienu, nėra toks niekingas nusikaltėlis kaip žmogus, šitaip apiplėšiantis šventybes, ir net Judas už trisdešimt sidabrinių pardavęs savo Viešpatį nėra niekingesnis už šitaip parduodantį tai, kas didu. (p. 90–91)]„Car ce n’est pas ce qui m’arrive qui me grandit, mais ce que je fais“. [p. 100; — [M]at ne tai, kas atsitinka man, padaro mane didžiu, bet tai, ką aš pats padarau (p. 91).]Panelės Marijos tikėjimo paradoksas. „Malgré cela, quand elle dit : « je suis la servante du Seigneur », elle est grande, et j’imagine qu’il ne doit pas être difficile d’expliquer pourquoi elle est devenue la mère de Dieu. Elle n’a nul besoin de l’admiration du monde, pas plus qu’Abraham n’a besoin de larmes, car elle ne fut pas une héroïne, et il ne fut pas un héros, et ils ne devinrent nullement plus grands que des héros en échappant à la détresse, au tourment et au paradoxe ; ils le devinrent par ces tribulations.“ [p. 103; — Ir kai ji vis vien sako: „Štai aš Viešpaties tarnaitė“, tai ji yra didi, ir aš manau, nesunku paaiškinti, kodėl ji tapo Dievo Motina. Jai visiškai nereikia, kad pasaulis ja žavėtųsi, lygiai kaip Abraomui nereikia ašarų, mat ji nebuvo didvyrė ir jis nebuvo didvyris, bet jie tapo didesni už pastaruosius ne todėl, kad buvo atleisti nuo vargo, kančios ir paradokso, bet būtent per juos. (p. 92)]Didinga girdėti, kada poetas pastato savo tragišką herojų žmonių nuostabai: „verkite dėl jo; jis to nusipelnė“, nes jis yra didelis; kad nusipelnytų ašaras tų, kurie verti dėl jo verkti; ir didinga, kai poetas sulaiko minią ir kiekvieną tiria, ar jis vertas verkti dėl herojaus, nes verkšlentojų ašaros profanuoja šventą dalyką.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą