(1321) Susieji – ir [šį tą pasiaiškini], lxiii

(a) Naujam Literatūros ir meno numery – Anatolijaus Kuznecovo romano-dokumento Babyn Jaras pirmas skyrius, kuris vadinasi „Pelenai“. Babyn Jaras – tai Kyjivo Paneriai, – labai taiklus kūrinio vertėjo iš rusų kalbos istoriko Zigmo Vitkaus sugretinimas. To skyriaus pabaiga:

Tada nusprendžiau, kad reikia viską aprašyti nuo pat pradžių, kaip buvo iš tikrųjų, nieko nepraleidžiant ir nieko neišgalvojant.

Štai ir darau tai, nes žinau, kad privalau, nes, kaip pasakyta romane „Tilis Ulenšpygelis“, Klaso pelenai beldžiasi į mano širdį.

Taigi žodis DOKUMENTAS, užrašytas šio romano paantraštėje, reiškia, kad čia pateikiu tik tikrus faktus ir dokumentus ir nė mažiausio literatūrinio spėliojimo, kaip „galėjo būti“ arba „turėtų būti“, čia nėra. (LM, 2023 XI 3, nr. 19, p. 53)

(b) Beskaitant paskutinę pastraipą: taigi ir Dalia Grinkevičiūtė tuos pačius pelenus, Tilio Ulenšpygelio tėvo pelenus mini!

KGB tardytojas:

– ...Kam jūs tai parašėt? Jūs tai parašėt norėdama atkeršyti už šeimos išvežimą?

– O jūs ką turėjot prieš mūsų šeimą 1941 metais? Už ką jūs mums keršijot išveždami? / [...]

...Aš ginu nekaltai nukankintųjų teisę į atminimą – tai šventa teisė! O jūs? Jūs komunistas karininkas, deputatas, jūs – ką ginate? Berijos budelius? Kodėl jūs tapatinate save su jais?

... mano širdyje kaip Klaaso pelenai šaukia mirusieji, jie reikalauja, kad papasakočiau apie jų kančias ir beprasmę mirtį...

Jūs nenorit to klausyti? O juk jiems reikėjo numirti!

Jeigu jie turėjo numirti, mano akys turėjo tai matyti, tai jūsų ausys tegul nors išklauso... (iš Aldonos Šulskytės parengto pluošto „Minčių, pokalbių išlikę fragmentai“ in: DalG, Lietuviai prie Laptevų jūros: atsiminimai, miniatiūros, laiškai, 1997, p. 272–273; pokalbį galima būtų datuoti ~1980 – didžioji dalis rusiškai rašytų DalG atsiminimų samizdatiniu būdu paskelbta 1977-ų rugpjūtį Maskvoj; tamizdatiniu – 1979-ais Paryžiuj [*]; tardymai prasidėjo po publikacijos Paryžiuj)

— XIX amžiaus prancūzakalbio belgų rašytojo Charles’io De Costero romanas ilgu pavadinimu La Légende et les Aventures héroïques, joyeuses et glorieuses d’Ulenspiegel et de Lamme Goedzak au pays de Flandres et ailleurs (1867, sutrumpintai – La Légende d’Ulenspiegel) pirmąkart rusiškai išleistas 1915-ais, buvo daug kitų leidimų, balažin, kurį vertimą skaitė Kuznecovas, – o gal net neskaitė (autoriaus nemini, romano pavadinimas – netikslus), gal šiaip, iš bendro išprusimo pasitelkė žinomą frazę „Пепел Клааса стучит в мое сердце“? Nežinau.

De Costero romano vertimas į lietuvių kalbą, Rožės Jankevičiūtės (dainuojamuosius įtarpus išvertė Eugenijus Matuzevičius), pasirodė 1954-ais; aišku, šitą knygą galėjo būt skaičiusi Grinkevičiūtė [2-as leidimas 1989-ais PLB serijoj; tos frazės, daug kartų tekste kartojamos, du variantu: – Klaso pelenai man beldžia į širdį / – Klaso pelenai man į krūtinę beldžia; nusakojamieji variantai: Ir pelenai subeldė jam į širdį / Klaso pelenai subeldė Ulenšpygeliui į krūtinę]. — Nors Tilio Ulenšpygelio tėvo vardas su sudvigubinta a (Klaaso pelenai) kreipia rusų kalbos link. Ar gali būt, kad DalG frazę apie tėvo pelenus, neleidžiančius niekad jo užmiršti, girdėjo teatro scenoj? Juk teatromanė buvo. Iš ru.wikedijoj esančio straipsnio iškapsčiau: 1970-ais Grigorijus Gorinas remdamasis romanu parašė pjesę Страсти по Тилю, kurią 1974-ais Lenkomo teatre pastatė Markas Zacharovas. Galėjo matyt tą spektaklį Grinkevičiūtė? Galėjo. Matė? Nežinau.

-----------------------------------------------------------------------------------------------------------

[* Labai daug kur minint pirmąją DalG atsiminimų publikaciją nurodoma: Paryžius, 1979, t.y. tik tamizdatinio perleidimo vieta ir metai, nors to perleidimo tituliniam puslapy juodai ant balto: Москва 1977 / Париж 1979. Mėginau ieškot, gal kur saugumas samizdatinis leidinys, t.y. spausdintas rašomąja mašinėle; deja, neradau; radau tik jo aprašą, paskelbtą kitam leidiny, – Хроника текущих событий, выпуск 51 (Москва, самиздат, 1 декабря 1978; переиздано: Нью-Йорк, издательство „Хроника“, 1979), skyrius „Новости самиздата“, p. 202–203 (aprašo kopija dešinėj); beje, atkreiptinas dėmesys, kad samizdatinės ir tamizdatinės publikacijos pavadinimai šiek tiek skiriasi: „Литовские ссыльные в Якутии. 1942–1943 гг.“ / „Литовские ссыльные в Якутии (отрывок из автобиографических записок)“. — Rašant ar kalbant apie pirmąją DalG publikaciją, mano supratimu, korektiškiausia būtų nurodyt: Maskva, 1977 (samizdatas) / Paryžius, 1979 (tamizdatas).]

Papildas (2023 XI 29) Paskelbęs įrašą, apie pelenus, beldžiančius į širdį, kaip bendrųjų žinių dalyką šnektelėjau su coll. Donata M. — Po kurio laiko ji atkreipė dėmesį į Justino Marcinkevičiaus Kraujo ir pelenų gabaliuką, kur pasitelkta apšnekėto įvaizdžio parafrazė (nežinau, gal ir netikslu sakyt: parafrazė):

Paskui tas karas prasidėjo.

Kai senis [t.y. Dzidorius] keletui dienų

Kažkur su reikalu užtruko,

Tai rado krūvą pelenų.

O jau sūnaus, mačios, anūko

Daugiau nematė niekada.

Kaip kalnas prislėgė skriauda –

„Už ką gi jie tave, sūneli?“ –

Apsiverkė prie pamatų.

Paskui jis pelenų karštų

Įsiuvo škaplierin žiupsnelį.

– Tai stebuklingi pelenai.

Jie man pradegino čionai

Didžiulę žaizdą palei širdį, –

Kalbėjo senis.

– Dievas girdi:

Kol neatlyginsiu už juos,

Žaizda kraujuos... žaizda kraujuos... (JustM, Raštai, t. II, 1982, p. 188)

— šitą citatą galima prijungt prie sąsajos kaip (c)?

— galima ir kita sąsaja – per škaplierius – su Jono Jisčio „Šilaine“:

Atmenu aš kartą, o seniai tai buvo,
Kai vyresnį brolį leido iš namų,
Kai mama šilainę škaplieriuosna siuvo,
Kai ramino guodė žodžiu neramiu: –

Argi daug šilainės škaplieriun paimsi?
Argi ten, už marių, bus tau jos gana?
Bet prie širdžiai jausi ir jau bus tau linksma:
Tu su ja atminsi brolį ir mane...