(1103) Paradonelaitiana: ąžuoliukas, ii

2018 VIII 9

2018 VIII 21

2014 V 7 , minint 110-ąsiais spaudos lotyniškais rašmenim atgavimo metines, LLTI vyko Donelaičio skaitymai, ta proga buvo pasodintas ąžuoliukas, kurį dabar D-čio ąžuoliuku ir vadinam.

Praėjo ketvertas metų, ąžuoliukas išstypo, pasikėtojo; jau pernai su coll. Pranu svarstėm, kad juo reikia pasirūpint, bet tik šįmet rimtai užsiėmėm.

Kreipiaus į arboristą Algį Davenį, patiems pritrūko drąsos, be to, ąžuolas vis dėlto ne obelis ar slyva – tas kaip jau pageni, taip pageni, kelios dešimtys metų, ir jau gali galvot apie naują sodinuką.

Atvažiavo žmogus, apkarpė, dabar jau kamienas ir laja matyt, pakėlė sijoną, jo žodžiais tariant, vos ne visas šakeles patrumpino, kad imtų šakotis.

Mūsų užduotis – kad tiesiau augtų, patempt į reikiamą šoną (jau sugalvojau kaip, pirmadienį bus padaryta).

Sakot, šiek tiek kreivas kamienas Donelaičio ąžuoliuko? Nemanau, kad tatai bėda. Medžiai, kaip ir žmonės, ne stygos, visokių būna.

Digresija (paburbėt užėjo noras)
Kiek ąžuoliukų įvairiausiose Lietuvos vietose įvairiausiom progom prisodinta nuo Atgimimo laikų? Vargu ar kas skaičiavo. Dalis prižiūrima, bet dalis – deja – užkasus duobę palikta likimo valiai. Kiek jų prisodino įv. ofic. asmenys, o ar bent nuvažiuoja pasižiūrėt, kaip jie auga? (Medžiu kaip ir vaiku derėtų bent jau pradžioj pasirūpint.)
— Pirmą rugpjūčio šeštadienį, priešpaskutinę atostogų dieną, teko būt pavežiotam po Biržų girią. Stabtelėjom vietose, kurios minimos Daliaus Mikelionio rašiny. Bet tik apie vieną kelis sakinius noris užfiksuot, nes susijusi su ąžuoliukų sodinimo mada.
Gudiškis buvo kaimas girioj, dabar tatai Tamošiūnų girininkijos 119 kvartalo 22 sklypas. Ten vyko didelis 1863-iųjų sukilimo mūšis, buvo skaudžiai pralaimėta; 1936-ais toj vietoj pastatytas kryžius žuvusiems atminti (Kultūros vertybių registre galima pamatyt nuotraukų, kaip jis atrodė anksčiau – tvorele buvo aptvertas; aplinka „sutvarkyta“ – tas stalas iš plytelių padarytas – ne per seniausiai; nežinau, miestelio aikštėj tos plytelės gal ir tiktų, bet vidury girios, bent mano supratimu, nei šis, nei tas); iki kryžiaus keliukas nuo linijos per girią – koks 100 metrų; kairėj tako pusėj kas trys žingsniai (skaičiavau) prisodinta ąžuoliukų: žr. nuotrauką kairėj – tikiuos, pamatysit, kur ąžuoliukas. Ir kam atėjo į galvą prikaišiot ąžuoliukų tokioj vietoj, kur jiems telemta skurst: ir baisiai per tankiai, ir nei erdvės, nei šviesos užtektinai; aplink rimti medžiai saulę užstoja, šalia lazdynai ir kiti krūmai spaudžia naujakurius; nežinau, mano akim, tiesiog pavyzdys, kaip nederėtų daryt, kad ir kokių gražių tikslų turint; šiek tiek ir proto tikrai nepakenktų. (Na va, paburbėjau – ir apsiraminau.)

Prieduras (2024 VII 18) Šiandien prie Donelaičio ąžuoliuko buvo įkasta lentelė, kurioj įrašyta, kas tai per medis. Kai reikėjo subaksnot tekstą, buvau užrašęs ąžuoliukas; coll. Donata M. pasiūlė atsisakyt mažybinės formos; sutikau, logiška, tik sunkoka priprasti.

P.S. Kartkartėm pagalvoju: ar nevertėtų dar kartą paprašyt arboristo, kad užmestų akį? Gal kai kurias šakas verta patrumpint? 10 metų – kaip ąžuolui, kūdikio amžius; gal dar laja paformuotina? — Rudenį?