(1212) Visiškai tarp kitko: dėl paminklų

Darbo Lietuva, 1940 VIII 1, nr. 30, p. 1

1: Cvirkos
„Matei, tau Darius K. facebooke padėką įrašė?“ Na kaip sutramdysi norą pamatyt? Nepajėgiau numalšint – partizaniškai įlindau pasižiūrėt. — Šiaip tokiose „diskusijose“, kur nesusitarta, dėl ko diskutuojama – literatūros ar rašytojo paminklo, nelabai yr prasmės dalyvaut. Jei teisingai supratau, tai buvo dalis diskusijos dėl paminklo. Tas vos pradėtas romanas pasitelktas kaip argumentas, kad paminklą reiktų palikt. Tuolab ir komentarų tokių yra: Cvirkai paminklas esą pastatytas ne už tai, ką parašė, o ką padarė – ne už guodžiamąjį sakinį „Brolybės sėkloj“, o kad važiavo Maskvon Stalino saulės parvežt.
Dėl paminklo – tuoj tuoj, pirmiausia dėl argumento. Nežinau, gal klystu, bet nekritiškas šitos ano laiko propagandinės frazės kartojimas (ne citavimas), manau, pavojingas dalykas, temdantis suvokimą, kas iš tiesų 1940-ais įvyko. 1940 VIII 3, kai vad. Liaudies seimo delegacija prašė Lietuvą „priimt“ į Sovietų Sąjungą, „Stalino saulė“ jau kuris laikas buvo Lietuvoj – ją „atvežė/atnešė“ Raudonosios armijos daliniai, polpriedas Pozniakovas ir kt., kuriems dera okupanto vardas. Vad. Liaudies seimas, vad. delegacija Maskvon – tai okupacijos įforminimas, nieko bendra neturinti su laisvos valios apraiškom. Kartodami frazę, esą Cvirka ir kiti važiavo Stalino saulės parvežt, mes sakom, kad Lietuva savo noru prašėsi priimama Sovietų Sąjungon. Kiekvienas, besivadovaujantis logika, juk tokią išvadą turėtų padaryt? Taip, Cvirka vadintinas kolaborantu, bet buvo kitų asmenų, užimančių valstybines pareigas Lietuvos Respublikoj, kurių atsakomybė dėl okupacijos, manau, nepalyginamai didesnė negu prozininko Cvirkos ar poetės Nėries.
O dėl paminklo – nei palikt, kaip yra, nei išvežt Grūto parkan. Pritariu tiems, kurie siūlo ieškot trečio kelio – apie tai yra rašiusi Paulina Pukytė 7 meno dienose gegužės pabaigoj (bet šito rašinio populiarieji portalai, regis, nepaplatino). Štai apie ką reiktų diskutuot, manyčiau: kaip paminklą-teiginį paverst paminklu-klausimu.
P.S. (dėl juoko) Iš Jono Šimkaus reportažo apie delegacijos išlydėtuves Kauno geležinkelio stoty:

– Atvežkite mums amžiną laimę! – pasigirsta linkėjimas.
– Nepamirškite ir ikros, – kažkas su jumoru pastebi.
(J.Š., „Širdis išvažiavo su jais“, Darbo Lietuva, 1940 VII 31, nr. 28, p. 1)

[Jei kas paklaustų nuomonės apie to Cvirkos romano užuomazgą: manau, pro „idėjinę sąmonę“ (kontroliavusią ranką, rašančią „Brolybės sėklą“, „Deputatą“ ir kitus pan. apsakymus) prasimušė realisto talentas – perskaitęs, ką parašė, pats ėmėsi braukyt; grįžusieji iš Rusijos Lietuvon parsivežė ir baimę; nesvarbu, kokias pareigas jie čia užėmė.]

2: partizanams
[jei jau pradėjau apie paminklus, tai dar dėl vieno, kol kas nepastatyto]
2019 X 7 per „Panoramą“ buvo parodytas reportažas iš Kryžkalnio, kur „pradedamas statyti Lietuvos partizanų memorialas – čia bus įamžintas 20 tūkstančių laisvės kovotojų partizanų atminimas. Per metus iškils obeliskas, o atminimo sienoje bus iškaltos žuvusiųjų laisvės kovos dalyvių pavardės“ (toks anonsas). Šmėkštelėjo ir būsimojo obelisko eskizas (žr. printscreeną kairėj).
Kas užkliuvo? Kad „atsispindi“ tik viena laisvės kovos pusė – ginkluota kova. Partizanai turėjo dviejų rūšių garbės ženklus: pirmos rūšies – su kardais, antros – su ąžuolo lapais. Bronius Krivickas – kapitonas Gintaras-Vilnius buvo apdovanotas antros rūšies II laipsnio Laisvės Kovos Kryžium (žr. Juozo Šibailos-Dieduko rašytą nekrologą, Prie Rymančio Rūpintojėlio, 1953 II, nr. 1(23), p. 15–16). Tas įsmeigtas kalavijas, mano supratimu, tesimbolizuoja „pirmos rūšies“ kovą; ir nė užuominos apie „antros rūšies“ partizanų kovą – kovą laisvu žodžiu, ypač rašytiniu, o pastaroji truko daug ilgiau negu ginkluota; ir tęsės iki nepriklausomybės atkūrimo. Obeliskas, kurį ketinama pastatyt, mano supratimu, siųstų pusinę žinią apie Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį. — Apie tai diskusijų neteko skaityt. Nebent jos vyko ir tebevyksta facebooke.