(1301) Tarp kitko: pasvarstymas II pasaulinio karo pabaigos dieną

ažnokai pasakoma ar parašoma, esą mirtis visus sulygina; kartkartėm priduriama – tai Marko Aurelijaus mintis. Kas turima omeny? Tiksli citata: „Mirtis sulygino Aleksandrą Makedonietį ir jo mulų varovą: arba jie įsiliejo į pasaulio kuriantįjį protą, arba suiro į atomus.“ (Sau pačiam VI:24) Nesiimsiu aiškint, kaip supratau; miglota mintis galvoj tesklando; tik tiek apydrąsiai galima pasakyt: ne tai, kad ir gyvųjų atminty Aleksandras Makedonietis ir jo mulų varovas po mirties taps lygūs. — Gal ir nevykęs įvadėlis įrašan karo, II pasaulinio, pabaigos dieną.

Algimanto Mikutos įvairių užrašų knygoj yra toks, 2018-ų:

KELI EPIZODAI IŠ LIGONINĖS. Galima sakyti, kad pažintys su realiu gyvenimu, realiais žmonėmis dabar man nutinka tik tokiom aplinkybėm. Taigi, ukrainiečių iš Vlasovo armijos kapinės. Pasakojo suvalkietis nuo Ąžuolų Būdos, su kuriuo gulėjau vienoje palatoje. Jo kaimo pakraštyje esančios kapinės, kurių dabar nematyti nė žymės. Toje vietoje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo apsuptas Vlasovo dalinys – jam priklausę kažkiek vokiečių ir dauguma perėjusių į jų pusę ukrainiečių. Visi jie krito kaimo laukuose ir buvo čia pat sulaidoti. Vokiečius neva po karo iškasę ir išvežę, o ukrainiečiai, nes sovietų požiūriu jie išdavikai, taip ir likę. Netgi dabar, kai įsikūrė nepriklausoma Ukrainos valstybė, niekas neatvyksta jų perlaidoti ar kitu būdu pažymėti. O štai kitoje vietoje, ant kalnelio, apaugusio krūmais, kur sulaidoti prancūzai, mirę dar seniau – XIX amžiuje – lauko ligoninėje, įrengtoje pasiturinčio ūkininko sodyboje, stovi paminkliukas, krūmus laikas nuo laiko kažkas išretina. Žodžiu, kapinaitės matomos, nėra visai pamirštos. (p. 435–436)

— perskaitęs šį gabaliuką pirmiausia sutrikau: pala, bet juk gen. Vlasovo armija kitaip – Русская освободительная армия, Rusijos išvadavimo armija; kuo čia dėti ukrainiečiai? Nemanydamas, kad taip nei iš šio, nei iš to supainioti rusai ir ukrainiečiai, ėmiau kapstyt ir štai ką atkapsčiau. 1981-ais Winnipege išėjusių atamano Taraso Bulbos-Borovieco atsiminimų Армія без держави: слава і трагедія українського повстанського руху p. 310 rašoma: „там [gen. Vlasovo armijoj] їх [ukrainiečių] було понад 70%“ ir dar paaiškinama:

Української армії не було аж до весни 1945 року. А Власов почав вербування людей серед полонених ще влітку 1943 року, тобто ще довго перед проклямацією його Комітету. Замість голодової смерти в таборах, багато українців записалося добровільно в армію Власова. На цій підставі росіяни переконували німців, що концепція Власова єдино правильна, бо він має 70 відсотків українців. (ibid.)

Bet vis tiek Vlasovo armiją siet tik su ukrainiečiais – švelniai tariant, netikslu.

— pradėjus dėliot faktus į seką iškilo rimtesnis klausimas: ar apskritai Ąžuolų Būdoj galėjo būt kareivių, priklausiusių būtent gen. Vlasovo armijai? — Raudonosios armijos Kauno puolamoji operacija vyko 1944-ų liepos pabaigoj ir rugpjūtį, o Rusijos išvadavimo armija imta formuoti tik tų metų lapkritį. Aišku, reiktų dar perskaityt 2017-ais išleistą Joachimo Hoffmanno knygą Vlasovas prieš Staliną: Rusijos išvadavimo armijos tragedija 1944–1945 m. (iš vokiečių kalbos vertė Alma Imbrasienė) ir tik tada galutinį atsakymą suformuluot.

O juk nebūna dūmų be ugnies? Nesitiki, kad Algimanto Mikutos palatos kaimynas savo pasakojimą apie žuvusių ukrainiečių kapines būtų iš piršto išlaužęs.

Bet ar kas imsis aiškintis? Vargu. Juolab tų kapinių „nematyti nė žymės“.