(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-08-11

(1001) Pakeliui į darbą, xiii: lyg ir apie rūką

Rudeniop. Rūkai prasideda. Ateina Pletkaus laikas (užsimerkęs matau Nemuno, dar savaitraščio, dar spausdinto ant paprasto, ne kreidinio popieriaus, pirmo puslapio apatinį dešinį kampą, kur Vytauto Pletkaus nuotraukytė ir sakinys, maždaug: VytP – fotografas, kuris džiaugias, jei prognozuojamas rūkas; jo rūke skendintys tiltai labiausiai yra įsiminę). Tatai balkoninė mintis.
O belaukiant T-19 galvoj ėmė suktis kiti dalykai. Prisiminiau, kad kai permečiau akim tekstelį (Ramūnas Karbauskis Virginijui Savukynui sakęs, esą jam labiausiai imponuojanti moteris valstybės istorijoj esanti prez. Grybauskaitė), irgi buvau pagalvojęs apie rūką – ne tikrąjį, kuris greit išsisklaido, o tą, kuriame skendim, nežinojimą, ir prisiminęs Petrą Dirgėlą, kuris į tokį klausimą greičiausiai būt atsakęs: Žygimanto Augusto sesuo, Švedijos karalienė Kotryna Jogailaitė.
Kotryna Jogailaitė Lietuvos istorijoje ir savimonėje be reikalo užmiršta. Kotryna Jogailaitė yra padariusi labai daug, kad mes apgintume savo lopinėlį. (Apie karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas, 2016, p. 69)
Arba štai kultūros istoriko Mykolo Biržiškos žvilgsnis į santykius su Rusija:
Šalininkų laikytis taikingos politikos ir iš viso taikymosi prie esamų sąlygų Lietuvos dvarininkuose randame nuo pat jos prisijungimo prie Maskolijos, pradedant Čartoriskiais ir Oginskiais. Net smarkėjančioje priešmaskoliškoje visuomenės nuotaikoje, 1858 m. Vilniaus bajorai įteikė carui albumą, kuriame taikingosios politikos vadas istorikas Mikalojus Malinauskis ir rašytojas Ignas Chodzka parašė straipsnius apie Lietuvos ryšį nebe su Lenkija, tik su Maskolija, poetas Odyniec lenkiškai, Mikalojus Akelaitis lietuviškai ir Vincentas Korotynskis gudiškai eilėmis reiškė savo atstovaujamų (tam negavus jokių įgaliojimų) tautų prisirišimo jausmus carui. Nestebina, jog kiti lenkų politikai jiems už tai smarkiai uždrožė. Čia galima sugretinti iš esmės toks pat, tik nebe bajoriškas, bet paprastas mužikiškas, 1940 m. prasidėjęs Giros, Cvirkos, Neries ir kitų mūsų maskolininkų garbinimas Stalino „saulės“ ir jos nešėjų rytiečių žygių. (Lietuvių tautos kelias į naująjį gyvenimą, t. I: Galvojimai apie tautą savyje ir kaimynų tarpe, Los Angeles, 1952, p. 216)
Taip, gretinti, lyginti, sieti, skirti – gal tai ir yra pažinimas, tik va viena būtina sąlyga: reikia matyt šiek tiek toliau. Juk jei kas norimas pamatyt skendi rūke, tai paeini arčiau, ir pamatai.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)