(569) Tarp kitko: ir Kaune galvoti galima

[Tikiu, tikri kauniečiai turi humoro jausmą ir supras šitą parafrazę.]
Taip susiklostė, kad paskutinį 2013-ų savaitgalį praleidau Kaune, kepyklėlių mieste: praėjus mėnesiui, labai norėjos ant rankų palaikyt anūkę, be to, pasižiūrėt, kaip ten vaikai įsikūrė naujoj vietoj.

Šeštadienio vakarą Laisvės alėja eidamas pro naujametėm girliandom šviečiantį Muzikinį teatrą, prisiminiau Lino Vildžiūno straipsnį naujausiam Kino numery.
Lenkų režisierė Agnieszka Holland čekų televizijai sukūrė trijų dalių miniserialą  Hořící keř (Degantis krūmas). (Rodytas ir per „Scanoramą“, deja, nemačiau.)
Veiksmas prasideda 1969-01-16, kai Vaclovo aikštėj Prahoj susidegina Janas Palachas (1973-ais, kad jo kapas nebebūtų valdžiai nepageidaujama įtartinų asmenų lankymosi vieta, palaikai ekshumuojami ir sudeginami). — Apie kitą žmogų galvojau eidamas pro Romo Kalantos paminklą (pagarba Robertui Antiniui jaunesniajam už būtent tokį priminimo ženklą), apie Janą Zajícą (kurio asmenvardis kažkaip savaime primena Kazio Binkio Generalinės repeticijos personažo asmenvardį Zajončekas), – žmogų, kuris susidegino toje pačioje Vaclovo aikštėje tų pačių 1969 metų vasario 25-ą.
Kalbėdami apie istoriškai lemtingus žmonių veiksmus, neišvengiamai [?] peršokam į kitą lygmenį, aukščiausiąjį, kur jau pateisinami ir skambūs žodžiai, nes tik taip manom galį priartėt prie „tiesos“: Jano Palacho (ir Romo Kalantos) intencija buvo įkurti laisvės siekio ugnį (archetipus pasitelkiant, prometėjiškas veiksmas); o Jano Zajíco? – neleist užgesti laisvės siekio ugniai [ji jau geso]. – Kas sunkiau? – Mano manymu, neleist užgesti.