(281) Tarp kitko: kas suėdė LDK iki 3 milijonų ir apie Rūpintojėlį

Keistas dalykas – vėl atėjo noras parašyt apie politikus ir sykiu viltis, kad ryt iš ryto, dar kartą perskaitęs, šito įrašo neištrinsiu (ne vieną panašaus pobūdžio postą ištiko verdiktas: erase). Tikrai keista.
Jau kelintąkart per rinkimus balsuoju už Liberalų sąjūdį ir baigiantis kadencijai nesijaučiu jais nusivylęs; ketinu ir vėl balsuot [Dalia Kuodytė kalta, Dalia Kuodytė:)]. Gal ir balsuosiu.
Bet kai žmogus, kurį reitingavau kaip trečią (po Kuodytės ir Gentvilo) rašo [švelniai tariant] nei šį, nei tą, jaučiu pareigą reaguoti.
Gerb. Eligijau Masiuli, suvokdamas Jūsų tikslus, turiu pasakyti: nesišnekėjot poroj vietų.
Pirmiausia teigdamas, esą 2012-03-11 girdėtasis šūkis „Lietuva – lietuviams“ –

[t]ai mus ėdanti silpnumo bacila, kuri Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautą suėdė iki trijų milijon[ų] ir ėda toliau.

Ir LDK ėmė pleišyti bei byrėt, trauktis, ir Abiejų Tautų Respublika žlugo tikrai ne dėl to, – tai vyko iki vad. Tautų Pavasario, iki moderniojo nacionalizmo gimimo – dar buvo likę jei ne marios, tai bent ežeras laiko, pusamžis.
Ir kitas dalykas man pasirodė visai visai nepagrįstas, t.y. Vyties ir Rūpintojėlio supriešinimas (apie kunigaikščių dvasią patylėsiu, nejaučiu tokios, tad ir kalbėt neturiu teisės):

Matau savo šalies herbe Vytį – drąsos ir veržlumo simbolį, o ne pakelėje susigūžusį Rūpintojėlį.
Tai mano šalies herbas.

Šitas supriešinimas neatlaiko jokios kritikos: (a) Rūpintojėlis niekada ir nepretendavo būt Lietuvos herbu; tai juk Kristus, kurio tikslas tikrai ne kardu ar kalaviju mojuot ir Tėvynės laisvę ginti; beje, jis ne susigūžęs, o rymantis, mąstantis, plg. Rodino „Mąstytoją“ ar tą Rūpintojėlį, kuris buvo eksponuotas 1937-ais Paryžiaus pasaulinėje parodoje; (b) neigdami meditatyvųjį savo pradą (mąstyt apie Dangų: „Dievuli mano, kas per šviesios naktys! / Ir kas plačių padangių per aukštumas! / O žvaigždės, žvaigždės! didelės ir mažos / Taip spindi, net graudu, Dievuli mano. // Etc.“, pasak Putino), išjungiam vieną nacionalinės kultūros pusrutulį (dešinįjį, regis). Abu, ir kairįjį, ir dešinįjį, juk pasitelkti būtų pravartu?
P.S. Iš Eligijaus Masiulio teksto kažkoks pseudopagoniškas militarizmas tvoskia, o tai man iš principo nepriimtina.