R.S.: [...] Man baisu, kai baigę karjerą aktoriai sako: „Aš visą savo gyvenimą paaukojau teatrui ir dabar nieko neturiu.“— pirmiausia apskritai apie vad. kūrėjus pagalvojau: pusė, ką ten pusė – du trečdaliai jaučias esą nepakankamai įvertinti/vertinami – kadangi už kūrybą grašius tegaunam ar net patys turim ieškot paramos savo kūriniams išleisti, vadinas, turim gaut kompensaciją – pagyrimų, dėkingumų, atjautų ar kitokiu pavidalu; kūryba kaip savęs aukojimas kitiems – tokia samprata nuo praeito amžiaus pradžios gyva; juk ir Maironį tarsi reiktų užjaust: per poeziją netapo vyskupu, pasiaukojo; o sovietmečio kūrėjai: mes rizikavom norėdami jums kokiu nors būdu tart tiesos žodį, o jūs mus ar įvertinot? – aišku, ne(pakankamai). Dabar toks suvokimas lyg ir slopsta? Bet vis tiek dar lieka „tarnavimo kūrybai/kultūrai“ kaip aukojimosi apraiškų. — Bet velniai nematę tų kūrėjų; bent man – liūdniau dėl tėvų, kurie vaikų auginimą suvokia kaip aukojimąsi ir, laikui atėjus / aplinkybėms susiklosčius, jei ne žodžiais, tai žvilgsniais ima reikalaut grąžinti „skolą“; investijos, rizika, grąža, pelnas, nuostoliai, – nors ir nevartojami šitie žodžiai, bet svarstoma, lyg žmogus būtų tik homo economicus; jei ir aš imčiau, laikui atėjus / aplinkybėms susiklosčius, kokiu nors būdu prašyt grąžinti „skolą“, norėčiau gaut deramą atlygį: „O kas tavęs prašė mane pradėt?“
Spektaklyje „Roberto Zucco“ buvo scena, kurioje neturėjau jokių žodžių ir visąlaik verkiau. Mano brolis, kurį vaidino Algirdas Dainavičius, berdavo tekstą: „Aš viską dėl tavęs dariau, aš saugojau tavo nekaltybę...“ Ir staiga vieną kartą mane pramušė: „O kas tavęs prašė saugot?!“ Va ir kyla klausimas – o kas prašė viską atiduoti teatrui? Kai nugyveni galvodamas, kad tavo gyvenimas yra auka, pradedi kažko reikalauti mainais. Bet juk aukodamas neturėtum tikėtis grąžos. (Nemunas, 2018, nr. 12, p. 8)
2019-01-08
(1152) Visiškai tarp kitko: apie gyvenimą kaip auką
Paskutiniam Nemuno numery yra tikrai geras Aušros Kaminskaitės pokalbis su aktoriais Rasa Samuolyte ir Dainium Gavenoniu. Ne tik kaip aktoriai – ir kaip žmonės prasiskleidžia.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
- —vg—
- tinklaraštis št apie št įvertintas Šiaurės Atėnų red aktorės GK megztu šaliku (2011 IV 1), Vytauto Kubiliaus premija (2013) ir Poezijos pavasario prizu už eseistiką (2016)
Pamenu skeptišką įrašą (pakarksėjimą) apie „Nemuną“, nuo 2017 m. vėl atvirstantį į kvadratinio formato žurnalą – dėl pretenzijų atgauti buvusią šlovę, skelbti tik vertingus, nesenstančius tekstus, būti leidiniu, už kurį teks mokėti – jokių internetinių versijų...
AtsakytiPanaikinti(Su viena išimtimi – skaitantiems bibliotekos egzempliorių mokėti netenka :)
Kaip matyti, skaitot jį. Prašom pasidalint dvejų metų verdiktu.
Vienu sakiniu, ne, dviem:
PanaikintiNori nenori teko suburt grupę žmonių, kurie globotų/plėtotų tam tikras temas; kaip čia korektiškai pasakius? ne visų teminių grupių globėjai yra geriausieji toj srity (pvz., Agnė Narušytė kaip fotografijos kritikė [mano manymu, įžvalgiausia ir stilingiausia] ir toliau savo tekstus skelbia 7 meno dienose / 7md.lt).
Kiekvienam numery ką nors įdomesnio galima rast; per daug rašinių, kurie tėr apžvalginiai (tikėtumeis analitinių); vargu ar pasiteisina reprodukcijų gausa: taip, jos kokybiškos, bet vis tiek tai tik reprodukcijos (galerijų ar dailininkų individualiose interneto svetainėse esančios darbų kopijos – jei nori susipažint, – niekuo ne prasčiau; ten daugiau); pokalbiai įdomiausia.
O dėl skaitymo – ko tik neskaitau, ir Gintaro gimtinę skaitau :)