(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2018-02-07

(1053) Tarp kitko: šis tas Tomo Venclovos prisiminimų paraštėj

aigiau pernai išėjusius Ellen Hinsey ir Tomo Venclovos pašnekesius Nelyginant šiaurė magnetą (iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys). Paraštėse liko varnelių, dvigubų varnelių ar klaustukų. Kai kur apsirikta: Majakovskį vertė ne Jonas, o Juozas Macevičius (p. 110); prasilenkta su tiesa, kai kalbant apie žydų išvykimą iš Sovietų Sąjungos sukabinami Icchokas Meras ir Grigorijus Kanovičius (p. 348) – GrK Izraely gyvena tik nuo 1993-ių; kai kur suabejojau vertėjo sprendimais, pvz.: ar prasminga buvo kurt naują įvardą dirvininkai (p. 283 ir dar vienoj vietoj), ar nebūtų tikęs žemininkai; kai kur nusistebėjau TomV lengva ranka: be jokių argumentų Algimantas Bučys imtas ir išvadintas nacionalistu (p. 196); kai kur stipriai sudvejojau: tik TomV ir Henrikas Nagys eilėraščiais sureagavo į 1956-ų Vengrijos įvykius?; kai kurias vietas pasižymėjau kaip skatinančias dar kartą pagalvot ir pasitikslinti savo nuomonę apie vieną ar kitą įvykį, reiškinį; ir kt.
Bet dėl vieno dalyko, manau, verta užfiksuot pastabą. Skyriuj, kuriame prisimenamas „Vagos“ išleistas Kalbos ženklas (1972):
[Ellen Hinsey:] Anksčiau su slapyvardžiu buvote išleidęs savilaidos knygelių – Pontos Axenos (1958), Maskvos eilėraščiai (1962)...
[Tomas Venclova:] Pontos Axenos buvo plonas dešimties ar dvylikos eilėraščių sąsiuvinis, išspausdintas „Eglutės“, mano jau minėtos namų leidyklėlės, kurios spiritus movens buvo Nataša Trauberg. Dar aiškiai prisimenu tos knygelės geltoną viršelį, minkštą popierių ir blankų mašinraštį. Dabar manyčiau, kad reikėjo pavadinti Axenos Pontos, nes graikų kalba tokia žodžių tvarka įprastesnė. Kiek atsimenu, pasirašiau pusiau slapyvardžiu Andrius Račkauskas (Andrius – mano antrasis vardas, o Račkauskas – motinos pusės pavardė). Buvo išspausdinti keturi ar penki egzemplioriai, iš jų vieną ar du netrukus konfiskavo KGB. Nežinau, ar bent vienas išliko, — gal yra Prano Morkaus archyve. Šis leidinys irgi buvo „pirmasis“ – tai yra, pirmoji sovietinėje Lietuvoje neoficialiai išleista poezijos knyga (kaip sakiau, lietuviška savilaida egzistavo, bet daugiausia tai buvo politinės brošiūros ir proklamacijos). Kai kurie žmonės Pontos Axenos perskaitė ir net persirašė, pavyzdžiui, Judita Vaičiūnaitė ir Bronė Katinienė, buvusi mano mokytoja. Vis dėlto knygelė neišėjo už siauro rato ribų. (p. 266)
Pala pala, pirmoji neoficialiai išleista poezijos knyga? — Tarsi nebūt buvusios partizanų dainų ir eilėraščių tritomės antologijos Kovos keliu žengiant (1948–1949, tiražas skaičiuojamas dešimtimis, 1950-ais išėjo 2-as papildytas leidimas; beje, abiejuose leidimuose buvo ir Putino „Vivos plango, mortuos voco“; jei reikia išsamiau, žr. Leono Gudaičio Pastabas knygoj Kovos keliu žengiant, 1991, p. 276–288); 1952-ais atskirais leidiniais pasirodė Broniaus Krivicko eilėraščiai Už didžią tiesą ir satyros Po Stalino saule; irgi 1952-ais išleistas partizanų poezijos ir prozos rinkinys Mes nemirę...; Intoj sudarytos rankraštinės tremtinių poezijos antologijos Veidu į Tėvynę (1954), Benamiai (1955), Saulėtekio link (1956; jei reikia išsamiau, žr. to paties Leono Gudaičio Pastabas ir paaiškinimus knygoj Benamiai, 1989, p. 293–296). Čia tik tai, kas bemat atėjo galvon. Literatūrinė savilaida Lietuvoj prasidėjo tikrai ne 1958-ais.
— Ir dar; tai greičiau vadintina digresija. Citata:
[Ellen Hinsey:] Be literatūrinės savilaidos, buvo slapta publikuojami ir kiti žanrai...
[Tomas Venclova:] Taip, buvo ir kitokios rusiškos savilaidos – filosofinės bei politinės žurnalistikos. [...] Nataša Gorbanevskaja mums parūpino net to meto atsiminimus iš sovietinio lagerio, pavadintus Reportažas iš L.P. Berijos rezervato. Beje, pradžioje ten pasakojama apie kalinį lietuvį, mane tai ypač sudomino. (p. 230)
Na argi įmanoma atsispirt pagundai ir nepasiaiškint, kas tai per tekstas? — Ukrainiečio Valentino Morozo 1967-ais Mordovijos lagery kalint parašytas ir Ukrainos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatams adresuotas Репортаж из заповедника имени Берия; pradžia:
Погоня кончилась. Беглец вышел из кустов: «Сдаюсь, не стреляйте! Оружия не имею!». Преследователь подошел почти вплотную, деловито оттянув затвор автомата и одну за другой всадил три пули в живую мишень. Раздались еще выстрелы: это два других беглеца, которые тоже сдались, были расстреляны. Тела вынесли на шоссе. Овчарки лизали кровь. Как всегда, жертвы были привезены и брошены у ворот лагеря, на страх другим. И вдруг трупы зашевелились: двое были живые. А стрелять уже невозможно: вокруг люди.
Это не начало детективного романа. Это не история о беглецах из Бухенвальда или с Колымы. Это случилось в сентябре 1956 г., уже после того, как XX съезд осудил культ личности, а критика сталинских преступлений шла полным ходом. Все написанное здесь может подтвердить Альгирдас Петрисявичус, который находится в лагере № 11 в Мордовии. Такие случаи были будничным явлением. (citata iš Samizdato antologijos)
Korektūros klaida pavardėj, t.b. Algirdas Petrusevičius.
Nuo šitos citatos mintis stryktelėjo šonan: TomV prisiminimų knygoj nė karto nepaminėta Dalia Grinkevičiūtė. O juk bendravo su Jelena Bonner, Sacharovu, kitais rusų disidentais, irgi reikalavo leist išvykti iš Sovietų Sąjungos; jos atsiminimų apie tremtį prie Laptevų jūros antrasis, trumpasis variantas, parašytas apie 1974-us, pirmiausia buvo išspausdintas rusų savilaidoj, rinkinyje Память (kn. 2; Maskva, 1977, perleidimas: Paryžius, YMCA-Press, 1979, p. 555–566): „Литовские ссыльные в Якутии (Отрывок из автобиографических записок)“ su kriptonimu M.И. pasirašiusios Larisos Bogoraz lydimuoju žodžiu (p. 566–567; išsamiai apie šį tęstinį leidinį čia). — Tokia nerimta minties nuotrupa pabaigoj: jei renkant Lietuvos Helsinkio grupės signatarus TomV iš Šiaulių, kur sutarė su Ona Lukauskaite, būt pavažiavęs ir iki Laukuvos, DalG, neabejoju, būtų irgi pasakiusi: „Taip, sutinku.“

17 komentarų:

  1. T. V. knygutė tikrai nėra pirma neoficiali poezijos knyga Lietuvoje. Bet ar partizanų leidiniai vadintini savilaida - jau klausimas. Jie leisti ir platinti visai kitokiomis sąlygomis, nei tradiciškai suvokiama (iš rusų perimta samprata) savilaida. Tas pats galioja ir nacių okupacijos laikotarpio pogrindžio spaudai. Jų tiražai neretai didesni, dauginti kitokiomis priemonėmis, kitaip platinti, o ir funkcija neretai kitokia. Tradicinė savilaida - "pats rašau, pats dauginu, pats platinu, pats ir atsėdžiu" šiuo atveju netinka. Kad ir kaip bevadinant, tie skirtumai lieka ir grynai inteligentiška, sau ir saviesiems leidžiama "Eglutės" produkcija gali būti laikoma tokios rūšies leidybos pradininke. Tiesa, lieka klausimas dėl religinės savilaidos - juk galėjo būti leidžiami religiniai tekstai, taip pat ir poezija - pernelyg mažai dar konkretesnių religinės savilaidos iki LKBK tyrinėjimų.

    O Grinkevičiūtės nepaminėjimas iliustruoja pogrindinio, "tinklinio" bendravimo fragmentišką pobūdį, kai net vienas kitą pažinoję žmonės galėjo nežinoti apie vienas kito veiklą pogrindyje. O čia tik bendri pažįstami.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėl savilaidos. Manau, nėra jokios prasmės vis dėlto siauresnę samizdato reikšmę primest lietuviškam žodžiui ir reiškiniui: tai, kas būdavo sovietmečiu leidžiama be valdžios „aprobatos“, vadintina savilaida. Ir kodėl, tarkim, partizanų atveju netinka „pats rašau, pats dauginu, pats platinu, pats ir atsėdžiu“? Patys arba rėmėjai rašė, patys daugino, patys ar rėmėjai platino, o kad netekdavo kartais atsėdėt – būdavo nukaunami, ar tai jau atskiras atvejis? Galima, aišku, visokių terminų prisigalvot, tarkim, pogrindžio spauda nacių/savietų okupacijos laiku, bet tada kaip vadint Putino Rūsčias dienas, plitusias mašinraščiais, ar Intos tremtinių antologijas, plitusias rankraštiniais nuorašais, už kuriuos būdavo ir atsėdima? — Nežinau, gal klystu, bet ar reikia kurt terminologinę painiavą? Juk esminis dalykas: ar leidinys perėjęs cenzūrą, ar nepaliestas cenzūros.
      Dėl Grinkevičiūtės – tai tiesiog pasvarstymas, užfiksavau atėjusią galvon mintį, ir tiek.

      Panaikinti
    2. Na, savilaida kaip tik ir vertinys iš samizdato (buvo gi norinčių dėl to ir pačio savilaidos termino nevartoti). Partizanai, manau, tokio termino neturėjo, o ir Rusijoje dar nelabai paplitęs buvo, kaip ir pats reiškinys (nors tai šiuo atveju nesvarbu). Man tiesiog partizanų spaudos užtenka.
      O dėl ko kyla abejonės - būtent dėl to, ar tai vienas reiškinys. Man savilaida yra tada, kai žmogus šiaip yra "normalus" tarybinis pilietis (turi oficialų darbą, gali rašyti ir cenzūruojamus tekstus viešumai) ir kartu kuria bei platina necenzūruotus tekstus. Pradedant bazės vedėju, baigiant žmogumi, kuris rašė oficiozinius tekstus vienam ministrui (tikras faktas). Tokie žmonės neretai (bet ne visada) dar užsiima ir kitokia antisovietine veikla. Šiaip ar taip, jie yra sovietinės visuomenės dalis. O partizanai jos dalimi nebuvo, jie kariavo. Ir čia jau tikrai galima kalbėti apie dvi Lietuvas. Ir kiekviena Lietuva turi po savo spaudą. Jei tremties publikacijose dar galima įžvelgti tęstinumo su partizanine spauda, tai vėlesnioji jau neturi jokių ryšių, o ir beveik dviejų dešimtmečių pertrūkis. Savilaia - aiškiai iš Rusijos disidentų perimtas veikimo būdas. "Eglutė" irgi iš Rusijos atėjo, kiek suprantu, nors man jinai labiau siejasi su dar kitu reiškiniu, nežinau net, kaip pavadinti, gal namine spauda (sau ir saviškiams). Gal kiek netinkamas pavyzdys (vienetiniai autografai), bet man kažkodėl išlindo Čiukokala: https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A7%D1%83%D0%BA%D0%BE%D0%BA%D0%BA%D0%B0%D0%BB%D0%B0 Bet tai jau, aišku, visiška smulkmena ir "Eglutės" leidyba visai telpa į savilaidą. Man labiau partizaninė netelpa.
      Galima, aišku, viską vadinti savilaida, bet man atrodo, kad tokiu atveju nusitrina esminiai skirtumai ne tiek pačios spaudos, kiek leidėjų būklės. Na ir dar to paties termino vartojimas tarsi savaime teigia nenutrūkstančio pasipriešinimo sovietmečiu versiją, kai Sąjūdis iškyla iš partizanų. Man tokia versija atrodo pernelyg viską supaprastinanti ir labiau atspndinti propagandą.
      Tiek daug pripyliau, nes savilaida vis tik mano mokslinio kelio pradžia - pirmas straipsnis apie ją :). Ir klausimas man įdomus bei svarbus atrodo, nors gal čia nuo pernelyg didelio įsigilinimo :). Dar administruoju tokį puslapį, kurio tikslas - paskelbti lietuvišką savilaidą: www.savilaida.lt Nors į jį visai mielai sudėčiau ir partizaninę spaudą, be tam reikėtų didžiulio darbo, vėlyvojo sovietmečio savilaidos dar daugybės trūksta.

      Panaikinti
    3. Dėl savilaidos kaip reiškinio, jei galvoj kas prasmingesnio susidėlios, parašysiu vėliau, o iškart noriu reaguot dėl paties žodžio: rusų ir lietuvių kalbos turi daug panašių darybos modelių, ir nereiktų sakyt, kad tai vertiniai: tai ir savivoka/savimonė vertinys, iš самосознание; ir savigyra, iš самовосхвиление; savimeilė, iš самолюбие; savigyna, iš самооборона; etc.? Visiškai normalūs lietuviški žodžiai, jokie ne vertiniai. — Bet gal aš žiauriai klystu, Inga?

      Panaikinti
    4. Labai įdomu būtų Jūsų nuomonę sužinoti, tai lauksiu :).
      Man tai savilaida irgi normalus žodis, dargi gražus visai, bet gerai pamenu, kad buvo diskusija, jog nevertėtų vartoti, nes vertalas.

      Panaikinti
    5. Pats darybos modelis (savi- + veiksmažodžio šaknis) vertinamas kaip lietuviškas ir viskas su juo gerai. Bet kadangi visi šie žodžiai abstraktūs, liaudies kalboj jų nebuvo, jų prireikė rašto kalbai, tai, aišku, visi jie jie yra pasidaryti. O ar tikrai mūsų pačių savarankiškai pasidaryti, ar rusų kalbos modelis čia mums „neatėjo į pagalbą“, tai dar klausimas. Epideminį plitimą visų tų saviplakų, saviniekų, savigalbų, savišaipų etc. kai kas iš kalbininkų yra kritikavę, be ne dėl darybos, o dėl mados, dėl pertekliškumo, balastiškumo ir pan.
      Savilaida – neabejotinai atsirado prireikus lietuviškai įvardyti rus. самиздат, taigi yra vertinys, bet ne neigiama prasme.
      Vertiniai nebūtinai yra netaisyklingi ar nevartotini žodžiai, jie tik pasidaryti kitos kalbos pavyzdžiu; tokių kalboj ir terminijoj yra daug.

      Panaikinti
    6. Taip, dėl savilaidos nebesiginčysiu, vadinkim vertiniu, pagal самиздатą.
      O, tarkim, savišalpa? 1904-ais buvo įkurta Vilniaus lietuvių savišalpos draugija (galva Antanas Vileišis). 1903-ais išėjo Petro Vileišio knygelė Savišelpistė, parengta pagal: Samuel Smiles, Self-Help. Tai savišalpa (patvarkyta savišelpystė) – vertinys iš anglų? Kodėl vis reikia sąsajos su kita kalba? O kodėl nevadint: atitikmuo ar kaip nors panašiai?

      Panaikinti
    7. Nu nereikia taip demonizuoti to „vertinio“. Atitikmuo: house – namas, sky – dangus ir t.t. O jei skoliniesi sąvoką ir pasinaudoji jos „padarymu“ kitoje kalboje, tai tiesiog išsiverti ją ir tiek.

      Panaikinti
    8. Sutinku, per daug įsijaučiau. Bet vis tiek: o išsiverti ir randi ar sukuri atitikmenį negalėtų būt vartojami sinonimiškai? :)

      Panaikinti
  2. Dirvininkai?
    Ir kalbama būtent apie „Žemės“ antologijos poetus? Ar gali būti, kad Jonušys nebūtų girdėjęs jų vadinant žemininkais?
    Sunku patikėti...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ne, ne tuos, kurių eilėraščiai skelbti Žemės antologijoj, TomV turi omeny, – Marcelijų Martinaitį ir kt., kurie pagal pasaulėvoką vis dėlto giminės su „tikraisiais“ žemininkais. Spėčiau, Laimis ir išrado tuos dirvininkus, norėdamas vertime atskirt nuo žemininkų. Bet žodžio žemininkas reikšmė jau prasiplėtusi: ne tik antologijos dalyviai, bet ir tam tikros kartos poetai; ir kodėl tik egzodo? Juk ir Lietuvoj kūrusiems tos pačios vertybės buvo svarbios; Albinas Bernotas, mano supratimu, tikrų tikriausias žemininkas. Dirvininkai mane iškart kreipia prie rusų počvennikų, o ne prie lietuvių žemininkų. Todėl ir užfiksavau abejojantis tokiu vertėjo sprendimu.

      Panaikinti
    2. „Dirvininkus“ sugalvojau ne aš – TV jau anksčiau buvo vartojęs. Taip truputį ironiškai apibūdino poetus, prisirišusius prie kaimo, gamtos.

      Panaikinti
    3. Nebuvau atminty užfiksavęs, kad TV tokį įvardą vartojo; abejonė dėl jo tikslumo išlieka.

      Panaikinti
  3. Venclovų namai-muziejus įsidėjo į fb

    AtsakytiPanaikinti
  4. O kaip Jums penkiasdešimtiniai, šešiasdešimtiniai metai?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Man atrodo, viskas gerai; tokiam dešimtmečių nusakymo būdui yra pritaręs ir a.a. Bronys Savukynas; ir pats šičia kartais taip nurodau dešimtmetį.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
tinklaraštis įvertintas Vytauto Kubiliaus premija (2013) ir Poezijos pavasario prizu už eseistiką (2016)