(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2018-02-18

(1055) Murmuratio, iv

el. paštu gautas pa(si)sveikinimas
1
(Ko toks liūdnas, lyg Lietuvą būtum pardavęs? – paklausė ketvirtadienį kolegė (o gal tik pasigirdo). / Nei liūdnas, nei ką, svarstau, ką  geresnio tokia proga buvo galima sugalvot už šitą pranešimą, tinkamą mokslinei konferencijai, bet ir ten būtų buvęs per ilgas. / Taigi žmogus ką tik knygą išleido. / Betgi čia ne knygos pristatymas. / Tai ir Marijos Vileišytės poezijos vertimai nepatiko? / Iš klausos sunku spręst; nelabai, nereikėjo mėgint rimuot, ir ritmas kai kur šlubavo. / Eik tu niurzga geriau į viršų, yra torto. / Trispalvio? / O ką? / Nemėgstu torto, – pasakiau beveik teisybę, – ir šampano ne, – pridūriau teisybę. – O ko dar yr? / Kibinų. / Gerai, einu.)
Trispalviai blynai, trispalviai paprikų rinkiniai, trispalviai kaklaraiščiai etc., nežinau, man tokie dalykai nepatinka; ypač nepatiko net prieš Prezidentūrą pastatytas #LT100, kurį perskaitai: Lietuvai 100, o ne Lietuvos Respublikai 100; manau, kai kurių žmonių galvose šita šventė pridarė painiavos; džiugi nuotaika iki pirmadienio išgaruos, o painiava liks.
Ir dar apie vieną dalyką – Prezidentės skelbtas lenktynes: švęsk kuo išradingiau ir laimėk; darymą iš šventės varžybų. Prisiminiau tokią istoriją. Yra Dzūkijos nacionaliniam parke kaimas – Musteika, ir upelė tuo pat vardu yra; Šiaurės Atėnuos 2007 VIII 25 (nr. 32, p. 11) buvo išspausdinti Emilijos Liegutės pasvarstymai apie kaimą ir upelę. „Musteikiškiai sielvartauja dėl pelkės prarytos upelės, mėgina pjauti tas ‘šunažoles’, bet kuo daugiau pjauni, tuo labiau želia. O reikėtų išvalyti nusėdusį dumblą, pagilinti upelę – ir malonus vandens čiurlenimas vėl skambėtų, moterys vėl lėktų ant tiltelio nusiplauti kojų, išvelėti žlugto...“ Į tokias svajones sureagavo Henrikas Gudavičius: „Įsivaizduokim tiktai: autorei norisi, kad išvalytas Musteikos upelis čiurlentų ir skambėtų! Kada Musteika skambėjo? [...] lėtame pelkių ir miškų krašte – lėtos yra ir upelės. Nereikia jų nei valyti, nei skubinti. Niekaip upelė negali čiurlenti, jei per vieną kilometrą nukrinta tik penkiolika centimetrų. Antai Grūda savo žemupy [...] nukrinta net keturis metrus per kilometrą, todėl ir šniokščia, ūžia, čiurlena. Prašom ten eiti ir klausytis.“ (ŠA, 2007 IX 8, nr. 34, p. 11) — Kodėl tą Musteiką prisiminiau? Nes nepatinka tendencija skatint visus elgtis vienodai – entuziastingai, džiaugsmingai ir pan. Kas nešokinėja – tas ...?

Vilniaus viešojo transporto talonas, verso
2018 II 14
2
 „Niekad nesupratau tų gimimo/mirties datų minėjimų“, – parašė pastabą Giedrė Kazlauskaitė prie įrašo apie mirtadienius ir Jurgį Bielinį. Normaliem žmonėm reikia progų, – sureagavau; pasitikslinu: slunkiam reikia progų, ir dar kad kas iš šono baksteltų. — „Nuo to, ką darote ir kaip gyvenate, priklauso, pakelta ar nuleista galva stovės mūsų Valstybė“, – perskaitė Prezidentė Daukanto aikštėj sakinį, bakstelėjo; ir atsirado proga pamurmėt dėl, manyčiau, negero dalyko: noro sužmogint tai, ko nereiktų. O noris pamurmėt jau daugiau kaip 10 metų, nuo tada, kai perskaičiau Liudviko Jakimavičiaus pasvarstymus:
Apie valstybę galima kalbėti panašiai kaip ir apie žmogų, nes ji mūsų pačių sukurta pagal žmogaus modelį. Tai kolektyvinės sąmonės kūrinys, už kurį lyg ir visi bendruomenės nariai turėtume būti atsakingi. Valstybės „mašina“ veikia ar turėtų veikti pagal tas pačias taisykles kaip ir individas. Tiesa, tobulų individų nėra, jie daro klaidų, nuodėmiauja, nusižengia, teisinasi, veidmainiauja, meluoja, žudo, kartais kankina kitus ir save, atgailauja, pasižada ir netesi, kartais imasi didingų ar labdaringų žygių, kad kaži kuriam siužeto taške galėtų jį užskliausti sumeluota pasakos pabaigos formule. Žmogui nuodėmes atleidžia Dievas, o ar yra institucija, kuri atleistų nuodėmes valstybei? Yra. Savo kūriniui, kaip ir vaikui, nusižengimus ar paklydimus turėtų atleisti tie patys piliečiai, kurie ją sukūrė, lygiai taip pat mielaširdingai kaip ir tėvas savo sugrįžusiam plevėsai sūnui palaidūnui. („Ir tada jie ilgai ir laimingai gyveno“, Metai, 2007, nr. 8/9, p. 3–4)
Vilmantas Marcinkevičius,
Nepriklausomybės diena. Pagal Botero, 2005
reprodukcija iš Kultūros barų, 2005, nr. 3; paveikslas
nutapytas parodai „Šuolis iš savęs: menininko identitetas“;
kuratorė Laima Kreivytė norėjo,
kad autorius būtų ne kas esąs, o kuo nors apsimestų:
VilmM apsimetė FernB
— Ne, valstybė – ne tautos nulipdytas golemas; jei jau noris su kuo nors gretint, tai būtų galima su namais; kaltint namus, kad juose tau nemiela gyvent, juk nelabai protinga; ne krosnis kalta, kad šalta, o tas, kas sugalvojo statyt krosnį netinkamoj vietoj ar netikusiai pamūrijo, ar malkų neparūpino; ne spintelė kalta, kad joj nieko nėr, o tas, kas nepagalvojo apie maisto atsargas; etc. Namai yra tokio dydžio ir tokioj vietoj, ir nieko čia nepakeisi; gerai, kad jie yr, kad gali gyvent savo namuos (jei nepatinka, gali ieškot atsarginių, gali gyvent kituos, kaip kas pasirenka); o kaip gyvent – nuo tavęs paties ir kartu gyvenančių priklauso; nepatinka, siek, kad būtų keičiamos bendrabūvio taisyklės, kad [...; atsiprašau, nevykusiai postringauju, gana].
Ar svarbu, kaip mes įsivaizduojam tą ar aną dalyką? Regis, taip. Ar susikurtas vaizdinys lemia mūsų veiksmus, reakcijas. Regis, taip. Todėl nelabai įsivaizduoju, kaip galima švęsti valstybę (tą daryt, bent jau gerbvilniečiai, buvo skatinami); švęsti kokio nors įvykio jubiliejų – taip, Jonines ar Velykas – taip; o valstybę – kaip? — Taip, niurzga, neišmokęs pozityviai žvelgt į gyvenimą.

3
Ir dar, jei jau leidaus murmėt. Apie vištą ir kiaušinį. Demokratijos laikais.
Višta padeda kiaušinį – piliečiai išrenka valdžią. O padėjusi kiaušinį ima piktintis, kad jisai netikęs, nedaro to, ko višta norėtų. Bet juk nuo vištos priklauso, koks tas kiaušinis. Įtari, kaltės kituos ieškanti ir lengvai randanti, be kruopelės abejonės savo teisumu tikinti višta padeda atitinkamą kiaušinį. Gal ką kita lest reiktų? Bet višta lesa tai, ką nori, o ne tai, kas galbūt jai būtų į sveikatą. Ir nieko nepadarysi, ir nieko nepakeisi. – Kam tokius niekus rašinėju? Tiesiog noris panosėj pamurmėt: priežastį su padariniu kartais sukeičiam vietom.

4
Regis, išsimurmėjau. – Ne, ne viskas gasiliūnui juodai atrodo. Štai, tarkim, du dalyku, kuriais džiaugiuos:
— džiaugiuos perskaitęs Arūno Vyšniausko straipsnį „Vasario 16-oji telekomunikacijos prie 100 metų sąlygomis“ Kultūros baruos (2018, nr. 1, p. 2–9), kuriame aiškiai įvardinta, koks Vokietijos paskolintas dokumentas rodomas Signatarų namuos: vienas iš dviejų priedų (kitas priedas – 1917 XII 11 pareiškimas) prie notifikacijos, kurią Lietuvos Tarybos delegacija 1918 III 23 įteikė Vokietijos valdžiai. (Perskaityt, bent kol kas, straipsnį galima tik popieriniuos KBaruos.)
— tikrai eisiu pažiūrėt Jolitos Vaitkutės sukurtų signatarų portretų; prisimenant, kokį dr. Basanavičių ir Vytį norėta ir tebenorima statyt, šie portretai ypač džiugina, nes jie ne iš praėjusio laiko, dabar ir dabartiškai sukurti.
(P.S. Atsiprašau, jei ką šis įrašas nuvylė – kartais noris ir pamurmėt; tokių juk nedaug šitam tinklarašty.)

6 komentarai:

  1. Neseniai Lietuvai buvo 1000, dabar - 100, o greitai - 30. Kas po to?

    Atgaiva visuotinio demonstravimo(si) fone.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Suprantu šūkdarių norą: kuo trumpiau ir skambiau, bet jei iškreipiama mintis – nemanau, kad pateisinama.

      Panaikinti
  2. Kad šitą Vasario 16 d. nutarimo egzempliorių Vokietijos URM įgaliotinis Vilniuje gavo tą pačią dieną, bet tik kovo 22 d. išsiuntė į Vokietijos užsienio reikalų ministeriją, o jo gavimo žyma -- kovo 26 dienos. Ar nebus jo trajektorija truputį kita, juolab kad ir adresatas Nutarime neįrašytas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, matyt, Vokietijos biurokratai pasitikėjo kolegomis; Berlynas žinojo, kad Boninas turi Nutarimo egzempliorių, vadinas, Vokietijos valdžia jau turi; kada jis atsidurs Berlyne – ne taip ir svarbu; dėl adresato neįrašymo – Nutarimas buvo tik priedas; į ką kreipiamasi, įrašyta buvo pagrindiniam dokumente tuo atveju – trijų Tarybos narių pasirašytoj notifikacijoj. – Aišku, gal ir klystu.

      Panaikinti
    2. Gali būt, logiška minčių grandinė, nors paparastai tokį svarbų pripažinimo klausimą sprendžiant "vienas minty" prielaida nesivadovaujama. Tiesa, 1918 m. kovo 23 d. Vokietija pripažino Lietuvą pagal 1917 m. gruodžio 11 d. dokumentą, tai gali būti, kad vokiečiai TO MŪSŲ PAGRINDINIO oficialiai gauti iš lietuvių net nenorėjo. Naujiems tos temos dokumentams pasirodant, mįslių kol kas tik daugėja, tai istorikams tik įdomiau... Nors palaikyti rankose trispalvę gera, labai džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie nori daugiau. Dabar tiek daug dalykų šventėje, kurie padedami į stalčių, išskrido į orą, buvo suvalgyti, o taip norėtųsi kuo daugiau tokių, kuriuos po dvidešimt ar penkiasdešimt metų būtų galima parodyti, paimti į rankas ar pasidžiaugti įgyvendinus.

      Panaikinti
    3. Tingiu vėl žiūrėt, bet ar ne abu Tarybos dokumentai – ir XII 11, ir II 16 – minimi notifikacijoj teigiant, kad jie neprieštarauja viens kitam?
      Taip, noris, skambiai tariant, bent jau potencialiai išliekamąją vertę turinčių darbų; o šventės – ateina ir praeina, kai kam jų labai noris, kai kam – nelabai.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
tinklaraštis įvertintas Vytauto Kubiliaus premija (2013) ir Poezijos pavasario prizu už eseistiką (2016)