(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-06-26

(992) Užparaštė, cxxxii: apie Vorkutoj atsidūrusio Antano Kniūkštos norus

Sietyno antram numery, išėjusiam 1988-ų rudenį, buvo paskelbtas Antano Kniūkštos (1892–1983) 1977-08-31 baigtas rašyt straipsnis „Knygų deginimas ir naikinimas“ – galima patikslint: 1940–1944 metais (p. 205–218). 2006-ais Kultūros baruos tas pats rašinys vėl išspausdintas nurodant, kad „pirmąkart skelbiamas“ (nr. 8/9, p. 85–92).
Šitą dalyką fiksuoju ne iš paikystės: aišku, ir KB redaktorius Bronys Savukynas buvo žmogus kaip visi, ne tik l. daug prisimenantis, bet ir šį tą užmirštantis, o todėl, kad pasigalvojo: kas nors – gal Maironio lietuvių literatūros muziejus, kur Kniūkšta grįžęs iš konclagerio kurį laiką dirbo – kūreno krosnis, su pussesere nebyle Barbora Domarkaite šiukšles šlavė; o gal Lietuvos leidėjų asociacija, juk Kniūkšta – vienas iškiliausių mūsų leidybininkų, – galėtų pasirūpint, kad būtų parengta ir išleista jo rašinių ir laiškų rinktinė; kaip gražiausiai pagerbsi knygų leidėją? – išleisdamas knygą. (1992-ais buvo išleista brošiūra Po „Sakalo“ sparnais, bet tai tik priminimas 100-mečio proga.)
Toj rinktinėj turėtų būt ir laiškų iš Vorkutos. Jų pluoštą 1992-ais, minint Kniūkštos šimtmetį, buvo parengęs ir su įžangos žodžiu Šiaurės Atėnuos paskelbęs Viktoras Alekna (1992-08-28, p. 7–8). Pirmasis rašytas rusiškai, adresuotas Konstancijai Šeškevičienei (greičiausiai knygų prekybininko Juozo Šeškevičiaus, su kuriuo Kniūkštai teko bendrabarbiaut, žmonai), Kauno pašte antspauduotas 1945-10-24; Alekna pateikė vertimą:
1945 m. rugpjūčio 21 d.
Brangieji,
Šiuo metu esu toli nuo Jūsų, t.y., netoli nuo Lediniuotojo vandenyno šiaurinėje Uralo kalnų dalyje, Komi ATSR, Vorkutos anglių pramonės centre, iš kur siunčiu Jums viso geriausio ir linkiu sveikatos, taip pat trokštu, kad Viešpats Dievas Jus globotų. Kelionėje buvome 12 dienų. Kelionė buvo sunki, bet laiminga: Vorkutą pasiekėme visi sveiki, ir savijauta gera, tik klimato sąlygos kitos kaip Lietuvoje, todėl iš karto sunku priprasti. Dar negaliu užmiršti to džiaugsmo, kurį jaučiau Kaune, matydamas Jus visus sveikus. Dėkoju jums už visą gėrį, kurį patyriau iš Jūsų.
Nors šiuo metu mes taip pat sotūs, bet, jei yra galimybė, prašau atsiųsti man šių produktų ir rašymo reikmenų [ko prašo, laiške surašyta iš eilės; kad būtų aiškiau – perrašau stulpeliu]:

1. riebalų (lašinių) 2 kg,
2. cukraus ½ kg,
3. kavos ¼ kg,
4. džiovintų vaisių 1 kg,
5. dantų šepetėlį,
6. vieną dėžutę dantų miltelių,
7. 6 paprastus pieštukus,
8. 3 cheminius pieštukus,
9. 25 lapus rašomojo popieriaus,
10. 25 laiškų vokus,
11. svogūnų ir česnakų ½ kg,
12. 20 tablečių Sevion,
13. ¼ kg paprasto muilo,
14. 20 tablečių Redoon,
15. 20 tablečių Prontozil,
16. medinį šaukštą,
17. 50 lapų rūkomo popieriaus,
18. 50 popirosų (cigarečių),
19. pinigų – 150 rublių,
20. ½ kg tabako.

Siuntinys turi sverti ne daugiau kaip 8 kg su įpakavimu. Kai ką galima ir sumažinti, bet jei atsirastų vietos, galima padidinti riebalų (lašinių) ar ką nors iš vitaminų ar kepinių. Siuntinį prašau siųsti šiuo adresu: Komi ATSR, Vorkutos miestas, šachta nr. 29, Kniūkšta Antanas Kazio.
Be to, prašau rašyti apie savo gyvenimą. Tai mane patenkintų, ir aš labai džiaugčiaus. Siunčiu nuoširdžius sveikinimus visiems iš tolimos Šiaurės. Tegu laimina Jus visus Viešpats Dievas. Iki pasimatymo. Kada nors pasimatysime. Jūsų Antanas.
Skelbiant knygoj šitą laišką, ne tik originalą reiktų įdėt, patikslint vertimą, bet ir šiokių tokių komentarų parašyt: kokių vaistų prašo atsiųst Kniūkšta? Prontosilis aišku kas per vaistas – antibiotikas, o kiti? Paaiškėtų, ir kokios ligos kibo prie žmogaus.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)