(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-06-06

(988) Ars memorativa: Teofilijos Vaičiūnienės batų dėžutė

Citatą, kurios reikėjo ankstesniam įrašui, nurašęs, dar kartą perbėgau Irenos Aleksaitės atsiminimus. Beveik apie visus prisimenamus aktorius įterpiama kokia kritinė pastabėlė, o apie Teofilijos Vaičiūnienės „prasmingą ir išmintingą“ gyvenimą (p. 200–208) – tik gerai ir gražiai.
Ir iššoko iš atminties: esu dukart ir aš buvęs pas Vaičiūnienę Kaštonų gatvėj, tam minimam fotely sėdėjęs ir kava vaišintas: pasiimdamas batų dėžutę, o po savaitės – grąžindamas. Batų dėžutę su Stasio Pilkos laiškais „mielai Tefai, gerajai draugei“.
— — — buvo praėjusio amžaus paskutinio dešimtmečio pati pradžia. Eidamas per Margutį, kurio paskutinis redaktorius buvo Algimantas Mackus, užkliuvau už Stasio Pilkos rašinių. Iš ten ir iš kitur surinkų susidėjo nemenka šūsnis. O kodėl knygos nepadarius? Pasiūliau „Vagai“, kurioj dirbau. Būtų vadinusis Sutiktieji ir palydėtieji: dramaturgai, režisieriai, aktoriai, dainininkai, dailininkai ir kiti teatro žmonės. Tekstai rašyti arba kaip prisiminimai, arba kaip eulogijos. Apie (abėcėlės tvarka) Juozą Akstiną, Zuzaną Arlauskaitę, Viktorą Dineiką, Adomą Galdiką, Kastantą Glinskį, Vladą Grigaitienę, Vincę Jonuškaitę, Romualdą Juknevičių, Dalią Juknevičiūtę, Faustą Kiršą, Vincą Krėvę, Petrą Kubertavičių, Aleksandrą Kutkauską, Algimantą Mackų, Maironį, Andrių Oleką-Žilinską, Kiprą Petrauską, Oną Rymaitę, Henriką Radauską, Jurgį Savickį, Balį Sruogą, Antaną Sutkų, Antaną Škėmą, Ipolitą Tvirbutą, Petrą Vaičiūną, Tefą Vaičiūnienę, Juozą Vaičkų, Antaną Vanagaitį, Antaną Vienuolį-Žukauską, Aleksandrą Vitkauską ir kt. Ar ne Jūratė Visockaitė jau buvo pradėjusi redaguot, dalį suredaguotų tekstų mašininkė jau buvo perrašiusi, planuota išleist 1993-iais, bet – viskas sustojo nurimo ir nusibaigė.
— Kas pasiūlė apsilankyt pas Teofiliją Vaičiūnienę pridurdamas, kad ji susirašinėjo su Stasiu Pilka? Vaidenas, kad Arvydas Juozaitis; bet gal ir ne. Toj batų dėžutėj buvo daug sveikinimų, prie laiškų pridėta ir eilėraščių (paties Pilkos). Knygoj atskiro skyriaus, laiškų, nebuvo prasmės daryt, ir taip jau stora, tad tik šį tą nusirašiau. – Trijų gegužinių laiškų ištraukos (kur dabar tie laiškai – nežinau):
buvau ir knygos viršelį sukomponavęs, net vad. meno taryba patvirtinusi;
ketvirtam viršelio puslapy – Bruno Vešotos pieštas šaržas;
priešlapiuos buvo keturi Pilkos ekslibriai
Chicago, 1963.V.26: [...] prislėgė žinia apie Romualdo Juknevičiaus per ankstyvą mirtį [†1963-04-13 57-erių]. Ar ne šis korespondentas jį scenos darbui pastūmė? Reikėtų nebanalų nekrologą bent prašyti, jei pavyks, tik gal įspūdžiai turi prisirpti, rašymui pribręsti... Abudu jūsiškiai nekrologai, atvirai prisipažįstu, manęs nesujaudino ir nepatenkino [jei tiksliai išsiaiškinau: 1963-04-16 Tiesoj buvo nekrologas, pasirašytas: grupė draugų, ir Literatūroj ir mene 1963-04-30 Juozo Grybausko rašinys „Skaudus ankstyvas praradimas“]. Bet gal neturiu teisės nuomonei pareikšti. 
1965.V.13: [...] Jei tektų kada susitikti Viktorą Dineiką, gal neatsisakytumėt perduoti manąjį sukakties [65-mečio] proga pasveikinimą bei sustiprėjimo linkėjimo žodžius. Jis visada buvo didelis darbininkas, įvairiagalįs, įvairiarūšis. Nuo daugelio kitų skirtingas.
     Antanina [Vainiūnaitė-Kubertavičienė], greta kitų knygų, atsiuntė M[arko] Petuchausko „Teatras – amžininkas“. Kokias metamorfozes teko pergyventi Kauno scenai! – net tikėti nesinori. Betgi gyvenimas eina savuoju keliu.
     Ragina ir ragina spausdinti prisiminimus apie lietuvius rašytojus ir scenos žmones. Tikina, jog sugebu įdomiai papasakoti. Tik nelabai tąja propozicija susižaviu. Vienu laiku rūpėjo palikti lyg ir „memuarus“: juk pergyventi gal jokioj istorijoj nebuvę dalykai! Gal sumanymas ir įsikūnys: škicų, regis, nemažai prisirinko.
     Niekad nesijaučiau emigrantas, tik kituose kraštuose gyvenąs klajūnas. Iš šio taško ir gyvenimą apžvelgčiau. Ypač teatrinius dalykus. Kas gal labiausiai rūpėjo ir tebedomina.
     Nugirdau, kad bus spausdinama Juozo Vaičkaus monografija. Jisai Amerikoje daug įdomių takų yra išmynęs. Kažin, ar biografui tie darbai numanomi? Abejoju, nes jo archyve, kurį kadaise buvau iš giminių išpirkęs, nedaug tos dokumentacijos tebuvo. Man pasiliko atminty Vaičkaus „tolerancija“: viešai skelbdavo, kad manieji pastatymai buvo stipresni! Panaši „pakanta“ anąsyk tikrai stebindavo. Vaičkų Amerikoje visaip bandė „naikinti“ A[ntanas] Vanagaitis: matyt, kažkokias senas sąskaitas suvesdavo. Kaip bebūtų, spėju, jog amerikinis Vaičkaus laikotarpis bus nepilnagrūdis. / [...]
     Būki sveika, žvali ir laiminga!
                                                        Baltą ranką bučiuoja Stasys P. 
Chicago, 1966, gegužės antroji: [...] A[ntano] Vengrio „Kastantas Glinskis“ ilgo laiko darbas. Knyga labai daili. Turinys nemenkas. Ypač stiprūs K.G. bendradarbių [Antano] Jasūdžio ir [Vinco] Dulaičio prisiminimai-ištraukos: daiktiškos, su meile rašytos. Mažiau patiko Kauno laikotarpis, protokoliškai, su ekskursijomis į kitus asmenis parašytas. Glinskio A. Vengris, mano galva, dar neatskleidė, nors pastangos nesmulkios. Glinskio patėvio laidotuvės, kurioms karštos vasaros metu nei Jurbarke, nei pas gubernatorių Kaune gimnazistukas Kastantas leidimo negavo ir turėjo važiuoti net į Peterburgą, kur tik sinode laidojimo privilegiją išgavo: trūnijančio lavono vaizdas Glinskį net pasakojant šiurpu nukratydavo. Vaje, daug dalykų monografijoje pramirksėta. Bet kiekviename darbe klaidos gali pasitaikyti. / [...]
     Apie save? Pasidariau Garpagonas arba Skrudžas: taupau kiekvieną atliekamą centelį, kad galėčiau kur išvykti: Europon, Meksikon ar į kurį pasaulio galą [...]. Dabartinėmis sąlygomis visos baterijos jau baigia išsekti, o jas pripildo tik naujos sąlygos, nematyta aplinka ir mano keistam būdui palankesnė atmosfera. Kitaip viskas pasidaro anemiška ir nepilkiška. Toks jau organizmas ar palinkimas. / [...]
     Dar sykį „I thank you“ už Glinskio monografiją. Su juo vaidinau, kaip knyga rodo, net 21 veikalą. Kai kurie vaidmenys pasisekė. Mėtė mane iš netikėto vaidmens į nelauktąjį: tai padėjo sutvirtėti, diapazoną praplėsti. Tarp kitko, iš medicinos rūmų į pirmąją kapinių duobę pelenų urną nunešiau savomis rankomis. Dalyvavo ceremonijoje tik 3 žmonės: našlė, brolis ir aš. (Nors gyvenime buvom gal kiek panašūs.)
Ir kuriem galam man ta popierių prikrauta dėžė? Gal kas vis dėlto nori baigt rengti Pilkos prisiminimų knygą? Padovanočiau, ką esu prikaupęs.

2 komentarai:

  1. Be jokios priežasties sustojo nurimo ir nusibaigė? Ar atsirado kliuvinių?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pagrindinis kliuvinys – kad bus nuostolinga; kapitalizmas jau buvo atėjęs.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)