(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-12-02

(923) Visiškai tarp kitko: apie vieną dieną – 1952-09-21

Facebooke yra Broniui Krivickui skirtas puslapis; jame – ir nuotraukų
iš 2012-02-18 panevėžiečių žygio Br. Kr. takais Raguvos miškuose.
Papildytas parašas: bunkeris – koordinatės: 55.59440, 24.61332,
kurį 1951 m. statė partizanai Stanislovas Šidlauskas-Tigras,
Juozas Blinkevičius-Jaunutis, Bronius Krivickas-Vilnius,
Mykolas Blinkevičius-Nemunas, Vacys Bilys-Dragūnas.
Jame 1952-09-21 žuvo Bronius Krivickas ir Mykolas Blinkevičius.
Šis bunkeris po Atgimimo (apie 1997 m.)
Panevėžio Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos
Istorinės grupės vadovo Antano Šimėno rūpesčiu
buvo atstatytas kaip parodomoji priemonė jaunimui.
Šiuo metu jis vėl sugriuvęs.
akar grįžtant namo vėl iš atminties išplaukė a.a. Vitalija K. Iš Parvalkų, nors ir kitur gimusi; iš ten pat, kur gimęs Bronius Krivickas. Jos iniciatyva ir pastangomis 1999-ais Br. Kr. 80-metį (*1919-11-17; kaip tik tais metais išėjo jo Raštai) Pasvalio viešoji Mariaus Katiliškio biblioteka paminėjo labai rimtai – trečdalis b-kos leidžiamų Šiaurietiškų atsivėrimų lapkričio numerio skirta priminti Br. Kr., 11-19 surengta konferencija, kurioje dalyvavo Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, skaičiusi pranešimą „Gyvybingumo liudytojas“, Giedrius Viliūnas, kalbėjęs apie Br. Kr. vietą lietuvių literatūros istorijoj (pranešimai  paskelbti Šiaurietiškuos atsivėrimuos 1999-12, nr. 9). Ir aš dalyvavau; nieko gero nepasakiau, tik tiek, kad faktų buvau parankiojęs (gal kam bus įdomu, pagalvojau ir įdedu).
1952-ųjų rugsėjo 21-oji
Jau dešimt metų, kai tik atsiranda laisvesnio laiko, domiuosi Broniaus Krivicko kūryba ir gyvenimu. Ir to domėjimosi rezultatas – ką tik pasirodę raštai. Tai, ką maniau esant svarbu, surašiau raštų įžangos ar kituose straipsniuose.
     Šįkart, nenorėdamas kartotis, pamėginsiu sugrįžti į vieną dieną. Broniaus Krivicko mirties dieną. Kai pagalvoji, žmogaus mirtadienis yra savotiškai reikšmingesnis už jo gimtadienį. „...tol, kol mes esame gyvi, mums stinga prasmės [...]. Mirtis galutinai sumontuoja mūsų gyvenimą. Kitaip tariant, ji atrenka iš tiesų reikšmingus mūsų gyvenimo epizodus [...], komponuodama juos taip, kad mūsų bekraštė, miglota ir beformė dabartis virsta aiškia, stabilia praeitimi. Taigi gyvenimas leidžia mums išreikšti save tiktai per mirtį“, – yra sakęs trim metais už Krivicką jaunesnis italų kino režisierius Pieras Paolo Pasolini (1922–1975).
Mirtis atima galimybę šioje žemėje padaryti dar ką nors gera, bet atima ir galimybę suklysti, užbėga už akių mirtinos nuodėmės galimybei. Šitaip kalbėdamas, turiu galvoj pirmiausia partizanų likimus, Pakliūt gyvam į MGB nagus – tai buvo mums sunkiai įsivaizduojamas dalykas, nes žmogus, jo nuostatos, jo įsitikinimai yra viena, o tai, kas atsitinka su kankinamo, žvėriškai kankinamo žmogaus psichika, yra sunkiai suvokiami ir nusakomi dalykai. Šiurpu skaityti Bronių Krivicką išdavusio LLKS Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vado Jono Kimšto po kankinimų surašytąjį planą „Kaip sunaikinti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį ir užmegzti ryšius su VLIK-u“. Ten yra surašyta daug daugiau, negu būtų visiškai užtekę emgebistams... Viena vertus, vis dėlto mes turim pasakyt, kas ką padarė, bet teisėjas tebūnie jiems tiktai Dievas.
     Taigi 1952-ųjų rugsėjo 21-oji. Pagal Kimšto suteiktą informaciją tądien buvo surengta MGB ir kariuomenės operacija, kurios tikslas – paimti Bronių Krivicką gyvą. 1160 kareivių vadovavo net 11 asmenų operacijos vykdymo štabas. Viskas prasidėjo septintą valandą ryto (digresija: „Tai buvo septintą valandą ryto, / lygiai septintą valandą ryto...“ – taip prasideda viena iš Algimanto Mackaus Chapel B dalių – „Raudiškoji“).
     Buvo sekmadienis. Nepastoviai debesuota, vėjas – vakarų, silpnas, iki vidutinio, oro temperatūra – 9–14 laipsnių šilumos. Neblogai dygo grybai.
Vilniuje nuo 12 valandos buvo pradėti registruoti LKP(b) VII suvažiavimo delegatai ir registracija vyko iki 21 valandos. Tądien Tiesoje pasirodė kito poeto – Vacio Reimerio straipsnis, kuriame buvo kalbama apie „auštančią galingą tarybinės saulės liepsną“. Tą pačią dieną išėjusiame Literatūros ir meno numeryje galėjai perskaityti Broniaus Krivicko vienmečio Eduardo Mieželaičo eilėraštį „Stalinas prie Nemuno“, kuriame yra ir tokie posmai:
Neseniai keliavau aš į Kauną
Ir girdėjau, kaip žmonės kalbėjo,
Kad į mūsų respubliką jauną
Vadas – Stalinas didis atėjo.

Sako, matę jo pilką milinę,
Sidabru pasipuošusią galvą,
Jis prie Nemuno taką pramynė
Ir sustojo įkopęs į kalvą. // [...]

Aš žinau, kodėl žmonės jį matė
Savo gimtojo Nemuno klony:
Jo statybų planuos ilgametė
Išsipildė lietuvių svajonė.
Žygeivis Bronius Mažylis pasakoja apie Poetą ir Partizaną
[keista matyt knygą, kurią parengei, atsiverstą vidur miško vasario vidury]
O Bronius Raguotis „recenzavo“ rinkinį Leninui Stalinui mūsų daina, kuris esąs „lietuvių tautos širdies balsas, nuoširdžiausių jausmų kupinas, partiją, Leniną ir Staliną šlovinantis balsas“.
     1952-ųjų rugsėjo 21-ąją Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre nuo 12 valandos (papigintomis kainomis) galėjai pasiklausyti čeko Bedřicho Smetanos Parduotosios nuotakos, o vakare aštuntą pasigrožėti baletu Raimonda; Valstybiniame dramos teatre pasižiūrėti ispano Pedro Calderono Meile nežaidžiama. Vilniaus kino teatruose tądien daugiausia buvo rodomi Robino Hudo nuotykiai. 20 valandą, kai pagal visus planus Raguvos miške turėjo baigtis čekistko-voiskovaja operacija, Vilniaus Dzeržinskio rajono vykdomojo komiteto posėdžių salėje (Džeržinskio 16) Lietuvos TSR politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugija ruošė viešą paskaitą tema „Amerikos ir Anglijos imperialistai – pikčiausi tarybinės liaudies priešai“.
     Visa (o paminėjau tik pabirų faktų) vyko tą pačią dieną.
     *
Kai bandai suvokti, šiek tiek sunku – tarsi toj pačioj Lietuvoj buvo dvi Lietuvos. Ir ta antroji Lietuva, kad ir kokia ji buvo išretinta kulkų ar tremčių, vis dėlto buvo stipri ir to stiprumo bene aiškiausias paliudijimas tai, kad Bronius Krivickas nuo 1945 iki 1952 metų liko gyvas ir kūrė. Ir tai, kad išliko jo žmonėms atiduotų saugot rankraščių, kad žmonės, dėl popieriaus skiautės galėję papult į Sibirą, vis dėlto suvokė joje užrašytųjų žodžių vertę ir išsaugojo, liudija: visada būna žmonių, tegu ir intuityviai suvokiančių, skiriančių juoda nuo balta.
P.S. Paskutinis sužinotas dalykas, susijęs su Bronium Krivicku (iš V.V.L. puslapio facebooke): jaunuoliai sukūrė 8 min. filmą Žemės broliai, kuriame skamba Ievos Norkutės daina – žodžiai Krivicko.

4 komentarai:

  1. Parafrazuokim 848 įrašą:
    Bronius Krivickas gimė kaime, kuris vadinos Parvalkų, bet dabar ofic. pavadinimas – Pervalkai (pagal Vietovardžių žodyną, 2002/2007); pagarba šiauriečiams pasvaliečiams, kurie laikos savo :)

    Dėl tos „pagarbos“ galima būtų ir pasiginčyt. Jei kalbi/rašai tarmiškai, tai taip, bet bendrinės kalbos tekste tarmiškos vietovardžių formos – maišalienė.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, tada pripažinkim, kad pirmosios LRespublikos laikais bendrinės kalbos nebuvo, nes visuos Br. Kr. dokumentuos – Parvalkai. Beje, Parvalkai ne tarmiška forma – tarmiška būtų Parvalkэ, kirtis pirmam skiemeny. Manau, kirčiavimas ir kaitymas turėtų paklust bendrinės kalbos dėsniams, o kamienas galėtų likt „vietinis“ – tai būtų vietovardžio nelyg „prigimtinė nuodėmė“.

      Panaikinti
    2. Tuomet vietovardžio atvertimas į bk – krikštas :)
      Gal ir galėjo būti taip daroma norminant – palikti tarminį kamieną. Būtų dabar Palonga, Skoudas, Untaleptė... Bet pasirinkta kitaip, tai dabar tie „vietiniai“ kamienai truputį klaidina.
      O 1919 m. bendrinės kalbos, aišku, kad dar nebuvo.

      Panaikinti
    3. Taip išeina, kad krikštas. Tik kol dar bent šiek tiek gyvos tarmės (plg. gamtameldystė), manau, galima būtų toleruot ir tas vietovardžių formas su tarmės žymėm kamiene (ne dokumentus visokius turiu galvoj). Neliks tarmių, visi bus ne tik pakrikštyti, bet ir tapę krikščionim, t.y. absoliučios daugumos gimtoji kalba bus bendrinė, tada ir nebeliks tokių kaip vg, kuriems visokie regioniniai dalykai vaidenasi verti bent jau „pagarbos“.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)