(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-12-09

(924) Visiškai tarp kitko: apie rašytinius lt.american-dreams prieš 120 metų

Eligijui R., apie sapnus lietuvių literatūroj klausiusiam. Be Napalio sapno, kas dar yr?

reimininkų Lietuvoj kur kas daugiau negu freudojungininkų, tai net nežinau, ar kas nors rimčiau rašytiniais sapnais yr domėjęsis. Jei kas pradžiai imtųs daryt tokio pobūdžio kūrinių bibliografiją, viena pirmųjų pozicijų turėtų tekt knygnešystės logistikos vizionieriui Jonui Žiliui. 1896-ais jis, dar kun. Žilinskas, Plymouthe pradėtame leisti Susivienijimo lietuvių Amerikoj organe Tėvynė paskelbė, galima sakyt, apsakymėlį; deja, pavadinimu atskleisdamas kortas – „Fourth of July“ (nr. 7, p. 98–103; parašas: M. Jonas). Pasakojama pirmuoju asmeniu; pasakotojas – nuo caro karumenės Amerikon pabėgęs lietuvis.
Taigi liepos 3-ios vakare nuvargęs atsigula ir labai sunkų turi miegą – baisūs sapnai jį kankina.
Pirmiausia prisisapnuoja valanda, kada bėgęs Amerikon. Jau viskas surengta, jau sės vežiman ir važiuos Eitkūnų link, bet nei iš šen, nei iš ten pasirodo žandarai – paima jį, apvelka rudine, apauna ilgais batais, nuveža didelian miestan ir įstato į eiles kareivių, o į rankas bruka karabiną, ir šoblę, ir revolverį. Jis drebąs ir ginklų neįmąs, nes jų bijęsis. Tada karininkas nuveža jį už miesto, kur stovi kalėjimas. Išveda iš ten vieną kalinį – išblyškusį kareivį, – karininkas bruka sapnuojančiajam į rankas šaudyklę sakydamas: nušauk, nes kitaip pats atsidursi kalėjime. Dar labiau pasibaisėjęs pasakotojas-sapnuotojas meta šaudyklę ir ima bėgt. Keli platburniai maskoliai leidžias jį vyt, pagauna, iškart karo teismas, ir nuteisia sušaudyt.
Ir rodės man vėl, kad aprėdė manę myrio marszkiniais, placziais kaip maiszė, ilgais kaip dvylika mastų, su ilgoms placzioms rankovėms, kaip rankovėmis popo rubų. Iszvedė manę į laukus, su anoms placzioms rankovėms pririszo prie stulpo. Akis apdengė skara ir liepė kareiviams į manę szauti.
Uź ką.... Uź tai, kad asz nenorėjau į kitus szauti! Tokia tai sviete teisybė ir toks źmoniszkumas.
Laimė tik, kad tai nebuvo teisybė, o tik sapnas. [...] Tas sapnas prasiblaivė, isznyko, – uźėjo kitas da baisesnis.
Dabar prisisapnavo kaip ir kokis maisztas, lyg skerdynė. Galima suprast, prieš trejus su trupučiu metų vykusios Kražių skerdynės: lietuviai rėkia verkia dejuoja, o maskoliai vien juokias ir šaipos. Bet po viso šito, skerdynei aptykus, susirenka skriaustieji lyg Vilniuj, lyg Kaune ir ima rodavoties terp savęs: nebenorį jie maskoliško gubernatoriaus, kuris jiems užmetamas ant sprando, norį iš savų išsirinkt gubernatorių – tokį, kokio jie geidžia.
Bet kaip tik, rodos tůs źodźius źmonės isztarė, tůj pakilo, pasirodė kareiviai, kaip ir audra kokia ir ėmė neapsiginklavusius źmones skersti.
Uź ką?
– Uź tai, kad norėjo turėti gerą gubernatorių.
Matydamas tą skerdynę asz lyg pradėjau bėgt ir pamislyjau tik per sapną: O Vieszpatie, Vieszpatie, kadagi persipildys miera Tavo kantrybės ir kada Tu mus nog mųs neprietelių atliůsůsi?
Ir dar padumojo pasakotojas apie svietiškos valdžią, kiek mažai joj mielaširdystės ir teisybės, o bedumojant regėjimas prasiblaivė. Prabuvo. Ir vėl įmigo, ir susapnavo trečią sapną – baisiausią.
Kasźin kaip ir isz kur atsiradau, rodos Europoje, kokiame ten klonije, lyg pas upę Reną, lyg pas Dunojų, lyg pas Vyslą....
Iszvydau ten daugybę kareivių, sustojusių priesz vienas kitą. Buvo ten kareiviai visų tautų, isz visų źemių. Buvo vokiecziai, prancuzai, anglai, maskoliai. Su maskoliais buvo fynai, lietuviai ir lenkai. Buvo austrijokai, valakai, iszpanai, szvedai, norvegai, danai, holenderiai ir belgai. Buvo serbai ir bulgarai ir grekai. Buvo turkai. Buvo tautos Afrikos, Australijos ir Azijos – kynai su japonais – tik amerikieczių isz Suvienytų Valstijų sziaurinės Amerikos, rodos, taip kaip nebuvo.
Visi tie kareiviai stovėjo priesz vienas kitą, apsiginklavę yvairiausiais yrankiais, yvairiausiais ginklais. Yvairiausiai buvo apsirėdę: vieni baltai, kiti jůdai, kiti mėlynai, kiti raudonai, kiti źaliai, kiti maiszytai, margai. Turėjo kanůlias visokias, visokio sztamo szaudykles ir revolverius; visokias bombas su paraku ir dinamitu; visokius ginklus dėl kirtimo ir durtuvus dėl durimo.
Asz į tą visą źmonių gaują veizėjau ir stebėjausi.
Tik sztai su sykiu kasźin kas stojosi: – visos anos minios kareivių pradėjo muszties ir szaudyties. Klonije kilo baisiausias trukszmas. Asz pabugau. Plaukai ant galvos pradėjo sziauszties.
„Uź ką jus czion kaujatės?“ – paklausiau vieno arti stovinczio apiciero.
„Uź vaidus ant nesutikimų,“ kvailai anas sumurmėjo ir nusiskubino į kovą.
Vaidai, nesutikimai – pamislinau – kiek jie źmonėms blėdies atgabena.
Bet kiek tai blėdies źmonės apturi tada, kad tautos pradeda vaidyties, kada vainos-karės kyla?.... Kiek tai tada aszarų bereikalo iszlieja. Kiek źmonių turtų su dumais su vėju supleszka, suruksta. Kiek jaunų źiedų, – źmogaus gyvasczių, pirm laiko buna nuskintų, sukapotų?
[...] Żmonės jug ne gyvuliai, kad vienas kitą badytų. [...]
Ciesoriai, karaliai, jenerolai [...] tukstancziais źmones musza, źudo, kitiems źudyti liepe ir uź tad dar savę auksiniais kryźiais apkarsto....
Taip sau per sapną misliau,
Bet sztai umai viskas persikeitė, susimaiszė. Kilo riksmas, szuviai ir rodės man, kad visos tos gaujos kareivių bėga prie manęs, kad manę nubaigti uź aną nelabą mislį. Asz sudrebėjau ir.... pabudau....
(Nežinau, bet man šis sapnas pasaulinį karą primena.)
Taigi, pabudo, ir išties – girdi šaudymus, riksmus ir pypinimą. Pribėga prie lango, žiū – ir supranta, kad liuosoj Amerikos žemėj besąs, kad tas triukšmas ir lermas iš parodos, t.y. parado „forth dźiulajaus“:
Kokių ten drapanų, kokių neszenijų nebuvo visų tautų, visų szalių, visų laikų, vienas uź kitą navatnesnis, vienas už kitą jůkingesnis. Żaidė, pypė, cypė, dudavo, talalavo ant visokių dudų, visokių birbynių, vienas kitą perrėkdamas. [...]
Sztai, tarpu visų tų parodos eilių, pagalios pasirodo augsztas veźimas, iszpůszta pastova, o ant tos pastovos skaisti graźi merga, graźiausia isz mergų viso miesto, stovi pasirėmusi ant auksinio stulpo ir szviesia, linksma akia veizdi į pryszakį. Rankoj jieszmas – lengvos valdźios źenklas. Ant galvos karuna, – garbė laisvos źemės, o link karunos išriestas paraszas źodźio liůsybė „LIBERTY.“
[...] O důk Dieve, kad visų mylėtojų liůsybės sapnai pasibaigtų szitokiais liůsybės regėjimais, kaip szendie mano sapnai pasibaigė.
Happy end. — Ką nors komentuot, kai nesi Jungo permanytojas, juk būtų nerimta.

2 komentarai:

  1. Trečias sapnas vėl darosi aktualus...
    O Happy and – taip turi būti? And?

    AtsakytiPanaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)