(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-09-24

(897) Der Zeitgeist: 1989-ų pavasaris

1989-ų balandžio 15–26 dienomis Vilniuje vyko VI Pabaltijo teatrų festivalis (lietuviai, latviai, estai + baltarusiai; svečiai – suomiai ir norvegai; popieryne radau ta proga 2000 egz. tiražu išleistą 20 kap. kainavusį vienkartinį leidinį – 4 puslapiai lietuviškai, viduj įdėtinis lapas rusiškai).
Lietuviai rodė poetines dramas – Justino Marcinkevičiaus Katedrą, režisuotą Sauliaus Varno, ir Valdo Kukulo su Rimu Tuminu sukurtą Čia nebus mirties apie Pauliaus Širvio jaunystę.
Latviai ir baltarusiai – tragedijas: Jānio Rainio Dauguvą (pirmąkart sovietmečiu pastatytą tik 1988-ais; „Valmieros teatro traktuota ‘Dauguva’ – tai tragedija. O spektaklis – pavojaus signalas“) ir Hamletą.
O estai tragifarsą – brito Davido Pownallo Aukščiausią klasę (Master Class, 1983; spektaklį pristatęs Estijos valstybinio jaunimo teatro literatūros dalies vedėjas Mihkelis Muttas pabaigoj pridūrė: „NB! Sąjungos kultūros ministerija pjesės nenupirko, todėl vaidiname ją su vienkartiniu raštišku autoriaus leidimu“; regis, estai buvo pirmieji, išsivertę ir pastatę šią pjesę ne tik buv. Sovietų Sąjungoj, bet ir buv. soc. lagerio šalyse). Apie ką pjesė? 1948-ų vasara, vyksta Sovietų Sąjungos kompozitorių suvažiavimas; Ždanovas nepatenkintas pirmąja suvažiavimo diena, tad nakčiai į Kremlių atvežami Šostakovičius ir Prokofjevas, ir Ždanovas su Stalinu ima juos mokyti, kaip kompozitorius turi kurt sovietiniam žmogui suprantamą muziką; pasak Mutto, „pjesė duoda sukrečiantį apibendrinimą, kokiu būdu valstybėje 68 metus stengtasi meną valdyti partijos galia“.
(Lietuviškai pjesės pavadinimą, manau, būt buvę tiksliau verst Meistriškumo pamoka; kai kurios Herkaus Kunčiaus pjesės primena apšnekamąją Pownallo.)
Šio įrašo pavadinimas – der Zeitgeist, tad toliau šis tas apie to laiko dvasią. Muttas svarsto:
Mūsų publikai teikia keblumų tai, kad „Aukščiausia klasė“ – tai komedija, teisingiau, tragifarsas. Juoktis čia gali daug, bet po akimirkos visada apima baimė. Jaunimo teatras supranta, kad už šitos pjesės vaidinimą mus gali pulti iš kelių pusių. Neišnyko tie, ką erzins stalinizmo kaip visumos demaskavimas. Yra tokių, kurie laikys įžeidimu, kad mūsų istorijos nešvarių baltinių pintinėje knaisiojasi kažkoks užsienietis, Vakarų žmogus. Bet jis tai darė 1983 metais, kai pas mus viešumu dar nė nekvepėjo. Ir dar gali reikti laiko, kol vietiniai autoriai tą temą bent kiek įtikinamiau imsis nagrinėti meniškai. Viskas dabar sensta greitai: tai, kas buvo drąsu prieš metus, gali beviltiškai pasenti, kol paruoši spektaklį. Tikriausiai daug kas piktinsis, kad labai tragiška epocha ir siaubingi įvykiai vaizduojami grotesko forma. „Taip gali žiūrėti į tuos dalykus užsienietis. Jie buvo toli, tie dalykai jų neliečia taip, kaip mus – tiesiogiai“. Taip, teisybė. Tai gal reikėtų apie ano meto įvykius kalbėti vienut vieną tiesą, negailestingą tiesą? Sąžiningai pasakysime, kad pjesė juokingesnė už spektaklį. mes nepajėgėme pasišaipymuose išvengti ledinio kalėjimų ir lagerių dvelksmo. Nė nenorėjome išvengti. ir vis dėlto tikime, kad ironija ir pašaipa padės įveikti tą košmarą. Juk ir teigiama, kad žmonija juokiasi atsisveikindama su savo praeitim. Pagaliau nepaneigsi, kad kai kuriais aspektais Stalino laikai buvo siaubą keliantis farsas, absurdo viršūnė. Prisijuoktume iki žagsėjimo, žinoma, jei ne dešimtys milijonų gyvybių, kurių tie laikai pareikalavo.
Žinoma, juokinga būtų, jei pulčiau apibendrintai ieškot skirtumų tarp mūsų ir estų remdamasis tik šiuo epizodu – kas ką rodė per teatrų festivalį 1989-ų pavasarį. Bet pagundų randas: tarkim, skaitydamas frazę „daug kas piktinsis, kad labai tragiška epocha ir siaubingi įvykiai vaizduojami grotesko forma“ prisimeni reakcijas į 2002-ais išėjusį Mariaus Ivaškevičiaus romaną Žali.
Ir dar vienas štrichas: leidinio Pabaltijo teatrų pavasaris / Baltijas teatru pavasaris / Balti teatrikevad / Прибалтыйска тэатральная вясна pirmo puslapio viršuj – du tokie lyg įvadiniai pasvarstymai: Lietuvos teatro sąjungos kūrybinio sekretoriaus Antano Gudelio „Vilčių pavasaris“ ir Estijos teatro sąjungos pirmininko Mikko Mikivero „Ką daryti?“. Ne tik pavadinimų sugretinimas dabar atrodo iškalbingas. Skirtingas kalbėjimų pobūdis: pakylėtasis vs realistinis (gal ir nelabai tikslūs įvardai). Gudelis:
Atgimstame, kratydamiesi baimės, pakildami akistaton su savo istorija, savo likimu, siekdami susigrąžinti garbę, orumą, suverenitetą [dar ne: nepriklausomybę]. Atgimstame iš savo skausmo – paties to skausmo dugno, kuriame slypi mūsų neįkūnyti laisvės troškimai ir didžiosios neatlygintos skriaudos. „O, kada ateis mažųjų tautų metas?!“ – kartą desperatiškai sušuko lietuvių išeivijos poetas Jonas Mekas [etc.].
Mikiveras:
Pamažu, sluoksnelis po sluoksnelio valosi gyvenimas Estijoje. Melus, kurie užkelti ant pjedestalo – užmaukšlinti tiesai ant galvos, dešimtmečius žeidė mūsų teisingumo suvokimą, stumiam į sąvartyną. [...]
Tie, kas ilgisi senos tvarkos, kas apie tai viešai kalba ir rašo, yra to seno melo vaikai, todėl turbūt nekalti, kad kitaip nei gali, nei moka. Jie nekelia realaus pavojaus dygstančiai mūsų visuomenėje naujai tvarkai. [...]
Įnirtingesnė ir svarbesnė už kovą tarp naujo ir seno, mano nuomone, dabartinę akimirką yra kova tarp naujo ir tariamai naujo. Tų, kas vietoje susiformuojančio tikrai naujo nori brukti šį tą iš naujo režimo, centrinei valdžiai patogų, – tų reikia bijoti! [Kažkoks šleivas sakinys, gal blogai išverstas, gal kokio žodžio trūksta?] Jie apie tai nekalba viešai, priešingai – viešai jie remia atsinaujinimo politiką, bet visas jų arsenalas – vien tik pataisymai, klauzulės, apribojimai, kurie, žodžiu tariant, reikalo labui pritaikyti, o iš tikrųjų atsigręžia prieš patį reikalą.
Vos susilaikiau neįpuolęs į svarstymus, ar komunistai.lt, atsiknodami nuo Maskvos, persivadindami LDDP (juk LDDP buvo būtent „tariamai nauja“ partija), gelbėjo Lietuvą, ar savo kailį :)

1 komentaras:

  1. Prieduras (dėl juoko, galbūt). Užduotis iš polit. ekonomijos vadovėlio:
    Įrodykite arba paneikite teiginį: Vidutinė alga Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 2016-ais atvirkščiai proporcinga tautinių komunistų nuošimčiui minėtų exsoc. respublikų KP hretose vėlyvuoju sovietmečiu (na, apie kokius 1985-us).

    AtsakytiPanaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)