(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-09-12

(893) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, li

– Tokį Maciūno straipsnį – „Senasis Vilniaus universitetas“, 1946-ais rašytą, skaitydamas pagalvojau... Gerai, na, garsiausi profesoriai iš senojo Alma Mater laikotarpio?
– Ką aš žinau? Sarbievijus, Sirvydas. Kojalavičius. Pirmasis rektorius Skarga, nors jo nieko nesu skaitęs. Tinka?
– Atsiprašau, kad klausiau, šiaip, norėjos pasitikrint. – Poetas, žodynininkas, istorikas. Tam straipsny užkliuvau už sakinio: „Iš Vilniaus akademijos profesoriaus M. Smigleckio logikos vadovėlio mokytasi visose Europos mokyklose.“ Pasižiūrėjau. Logica selectis disputationibus et quaestionibus illustrata įvadas skirtas matafizinėms logikos problemoms pagrįsti etc. (dėl juoko: lietuviškai užrašyta, kad iš šito vadovėlio egzaminui rengės Robinzono Kruzo autorius, o lenkiškai – kad Guliverio kelionių; matyt, ir tas, ir tas, tik kodėl vienur vienas pasirinktas, kitur kitas?). – Ką prisimenu iš logikos kurso, klausyto universitete? Vieną semestrą dėstė Justinas Karosas. Galima sakyt, nieko. Jei būt Romanas Plečkaitis dėstęs, gal būt buvę kitaip, bent jau Smigleckio pavardė tikrai būtų galvoj įsitaisiusi. – Ar įmanoma daugmaž adekvačiai suvokt praeities žmonių mintis nesuvokiant, kokia logika jie vadovavosi? Juk vadovavos ta, kurios mokės universitetuose? Kaip gali pasakyt, gerai ar blogai žmogus žaidė šachmatais, jei pats net pagrindinių ėjimų nežinai?
– Nežinau. Bet kažką juk suvokiam.
– Tas ir yr, kad kažką – nežinia ką.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)