(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-09-13

(894) Savivoka, xiii

Skaitydamas Sigito Parulskio „Pamokslo jaunajai kartai“ sakinį:
Mano karta buvo per daug užspausta, nepasitikinti, įsibaiminusi dėl savo gebėjimų ir laisvių, visą laiką spaudžiama galvoti apie pareigas, o ne teises, kankinama dažnai iracionalios pagarbos vyresniesiems, atsakomybės kalbai, papročiams, istorijai, tautai ir pan.
(gan tiksliai apibūdinta; karta kaip karta; „kiekvienam cidzikui savas kryžius“, kaip yra sakęs Romualdas Granauskas) ėmiau ir prisiminiau Universiteto laikus, Kiemo teatrą. Rimantas Venckus buvo sudėstęs tokią kompoziciją ir pavadinęs Herojų pašnekesiai – įvairių liet. dramų veikėjai šnekasi tam tikrom temom. Mes (apie 1983-ius) buvom jau, regis, antrieji, kurie galvas iš tokios pilkos maišinės medžiagos iškišdavom ir protingai beigi poetingai šnekėdavom (iki šiol prisimenu to rekvizito kvapą; ypač jausdavos pačioj pačioj pradžioj, kol dar po ta marška gulėdavom nekrutėdami visiškoj tamsoj). Atėjus laikui, Mažvydas/vg imdavo aiškint (kam? nebepamenu; gal kam iš moterų, svarsčiusių apie tai, kaip svarbu mylėti?):
Pareiga aš kartoju
tas menkas žibintas tamsoj
liepsnelė plevenanti vėjyj
klajojanti sutemų soduos
Nereikia neverk
tik kartok
pareiga
pareiga
pareiga
nes tu nieko
daugiau nežinai
kai žiūri taip į tamsą
ir kai rankoj laikai
šitą menką švieselę
tik tiek
pareiga!
Taip, čia iš Justino Marcinkevičiaus [„trijų dalių giesmė ‘Mažvydas’, sceną išvydusi 1976 metais gruodyje, buvo daugelio klaipėdiečių atgimimo ir susimąstymo pradžia“, Bernardas Aleknavičius, „Justinas Marcinkevičius ir Klaipėdos teatrai“, Klaipėda, 1990-03-24, p. 9]. Ir dar prisiminiau, kad kažkur popierių krūvoj turėtų būt aplankas, ant kurio užrašyta —vg— byla —justm—: kai buvo kilus šnekesių aplink Marcinkevičių banga, kai nuomones reiškė visi, kas tik netingėjo, iš aš buvau pasidavęs pagundai – kažką tokio surašyt. Bet, aišku, iš to nieko neišėjo. Tik keliem žmonėm ausis paūžiau.
Pasižiūrėjau, ko ten, tam aplanke, prikaupta – atsispausdintų rašinių, lapelių su visokiais mintigaliais, įv. citatų (net Marcinkevičiaus 1967-ų užrašų knygelės iš Paryžiaus kopija – Valentinas Sventickas parengęs Santaroj, nr. 111/112, paskelbė).
Respublikoj: „Jei nori ką nors kritikuoti, sukurk geriau. Talentingesnį ‘Mažvydą’, ‘Katedrą’, ‘Herkų Mantą’ ar ‘Mindaugą’. Jei dar geriau nesukūrei – neaušink burnos. Patylėk“, – šalia prirašyta: — pala, kelinti dabar laisvos ir demokratinės Lietuvos gyvavimo metai?
Griežtai tariant, tuose visuose svarstymuose Marcinkevičius tebuvo pretekstas išdėstyt savo požiūrį į istoriją ir vertybes. Jis vienoks ar kitoks rados, kas be ko, ir poeto kūrybai veikiant. Kai kam pora kad ir netiksliai prisimenamų eilučių su ašara ir Lietuva – vos ne gyvenimo motto. O kitas negali nesusierzindamas prisimint Kraujo ir pelenų eilučių „Aš kaltinu“ etc. Taip, Marcinkevičius yra neapeinamas XX amžiaus pabaigos lietuvių kultūros reiškinys. Ir santykio su jo kūryba įvardijimas, matyt, yra būtinas kiekvieno savivokai (bent jau tiems, kurie yra dalyvavę bent viename jo kūrybos vakare ar skaitę jo poezijos ne kaip privalomos pagal mokyklinę programą; dabartiniams gimnazistams, manau, visos tos diskusijos panėši į audrą stiklinėj: atrado dėl ko ginčytis :).
(Jei jau pradėjau, užfiksuosiu du dalyku, kurie atrodo gal svarbūs; visa kita telieka galvoj ir tame aplanke.)
Justino Marcinkevičiaus populiarumo banga ėmė kilti tada, kai buvau paauglys. (Vartot mes [šiuokart = karta] – iš principo ne; kalbėk už save, o ne už kitus, – argi ne taip norėdavos ir tebesinori reaguot, išgirdus „kolektyvinės nuomonės“ reiškėjus kai kuriais klausuimais?). Tokio amžiaus būdamas esi ypač jautrus pamokslaujamam tonui, pamokomajai intonacijai – o tokia sklido iš Marcinkevičiaus kūrybos; ir daliai visuomenės labai patiko; gal kas kada ims ir išrinks veiksmažodžius, jo vartotus liepiamąja nuosaka, sudarys tokį dažnuminį žodyną – manau, jis būtų iškalbingas. Sakot, tau tada vaidenos? – „Aš, vyresnysis, buvau numatytas leisti į kunigus. Nedaug ir apsiriko tėvai... Tapęs šiokiu tokiu rašytoju vis tiek pamokslauju, ko nors mokau ar pats mokausi“ („Būrimas už Lietuvą“, kalbino Dalia Juškienė, Ūkininko patarėjas, 1992-12-23).
Dabar dėl tų pareigų. Ar kas jaunas būdamas svajoja krautis sau ant pečių jų kuo daugiau? Laisvės noris, maištaut noris, spjaut į tas pareigas noris, o ne daryt tai, ką reikia ir kaip reikia. Štai Justinas Marcinkevičius tiesiai šviesiai, be jokių metaforų ir metonimijų – Lietuvos pionierius, 1975-03-29, „Pareiga būti žmogumi“:
Yra tiktai vienas kelias į žmogų, ir tas kelias vadinasi Pareiga. Užtat aš ir sakau: pabandykime suprasti gyvenimą kaip pareigą. Kaip žmogaus pareigą žmogui, kaip žmogaus pareigą visuomenei, o visuomenės – žmogui, kaip saulės pareigą žemei [sic], kaip tėvų pareigą vaikams, kaip vaikų pareigą tėvams, kaip dirbančiojo pareigą darbui, kaip mūsų pareigą tiesai ir ištikimybei, kaip mokslininko pareigą mokslui, kaip poeto ištikimybę ir pareigą poezijai, kaip pareigą gėriui ir grožiui, kaip pareigą Tėvynei, kaip pareigą šiai dienai ir rytdienai, kaip pareigą medžiui ir paukščiui...
     Čia mano pozicijos. Čia aš stoviu, iškėlęs savo vėliavą „gyvenimas – pareiga“. Ir mano ginklai nukreipti prieš pagrindinį priešą – prieš gyvulišką, vartotojišką ir, deja, kol kas visagalį principą „gyvenimas – malonumas“. Aš tvirtinu, kad tikras, vertas žmogaus malonumas yra suprasta ir sąmoningai atlikta pareiga.
     „Sugrįžime į Tipazą“ Alb. Kamiu taip formuluoja savo moralinį principą: „Taigi yra ryžtas gyventi, nieko gyvenime neatsisakant“. Gyvendamas pagal šį principą, žmogus negali jausti, o tuo labiau – atlikti savo pareigos... Tai pasyvus principas, jame nedalyvauja žmogus, jame nėra vertybių skalės ir blogis neskiriamas nuo gėrio. Tai gyvenimo vartotojo moralė. Žmogaus, tiktai kaip biologinio organizmo, moralė. Vargu ar net tai yra moralė, kadangi šiame procese subjektas visiškai pasyvus, jo nematyti, jis tik leidžia gyvenimui tekėti per jį.
Neabejoju, yra žmonių, kurie mano taip pat, kaip Justinas Marcinkevičius: gyvenimas – pareiga. Bet yra ir žmonių, kuriems artimesnis Camus gyvenimo principas. Ar įmanoma jų diskusija, siekiant išsiaiškinti, kas teisus? Neįmanoma. Gerai, kad nėr pareigos įrodyti kitam, jog aš teisus, o tu – ne. Nors kai kas tokią ir jaučia. (O dėl estetinių dalykų būtų jau kita kalba, nors irgi šiek tiek susijusi su savivoka.)

2 komentarai:

  1. Saulės pareiga žemei – gal vis dėlto metafora? :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Gal, gal, greičiausiai, bet iškalbinga.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)