Jai [Lietuvių kalbos instituto direktorei Jolantai Zabarskaitei] seniai neduoda ramybės vienas klausimas: kodėl tie baudžiauninkai lietuviai visais laikais gamindavo lėktuvus. „Tai labai būdinga Lietuvos istorijai – nuolat gaminti lėktuvus“, – teigė diskusijos dalyvė.Ne tik gamindavo, vėliau ir nu(si)pirkt svajodavo, – patikslinčiau Petro Babicko „Aeroplaniškus dūmojimus“ (Naujoji Romuva, 1931, nr. 50, p. 1197) primindamas:
Gyvenimas – penkios šampano taurės,Tokią lietuviškos šeimos koncepciją poetas siūlė.
Gyventi – reiškia įsigyti aeroplaną;
— — — — — — — — — — — — — —
Jei aš mylėčiau kokią nors merginą,
Nupirkčiau jai rusvos spalvos lėktuvą,
Ir kartu skristume į Romą, Apeninus,
Sugrįžę iš tenai vėl skristum kur nebuvę…
— — — — — — — — — — — — — —
Gana, nuo šios dienos žinokime:
Lėktuvas – mūs buitis.
Ir svetimų vaikų vaikams kartokime:
Šeimyna – tai mes du ir jis – lėktuvas = trys.
P.S. Jono Žiliaus 1901-ų „aeroplaniškus dūmojimus“ esu užfiksavęs čia (Jono Šlekio studija apie Žilių jau išėjo).
Nauja šeimos koncepcija, abu su lėktuvu...Konstituciniam teismui tiks..
AtsakytiPanaikintiTaip, kad galėtum vadintis šeima, reikia ne bent vieno vaiko, o lėktuvo. ;)
PanaikintiŽmogus tikrai su polėkiu, suprantantis, kas yra gyvenimas. Iš visų Europos miestų labiausiai norėčiau į Romą! Kartą esu buvusi ir svajoju vėl nuskristi.
AtsakytiPanaikinti