(266.3) Dar Mackaus: Tennessee Williamso Stiklinis žvėrynas (apie pjesę ir pastatymą)

Dar du knygoj neskelbti tekstai, liudijantys, kad Mackus gan rimtai domėjosi moderniąja dramaturgija ir jos pastatymais (plg. kad ir visokias užuominas 1957-01-09 laiške Daliai Sruogaitei).
Apžvalginis apie Tennessee Williamsą (Naujienos, 1954-05-08, p. 5; parašas: A. Audrius) ir apie pirmą jo pjesės lietuviškąjį pastatymą (Naujienos, 1954-05-22, p. 5; parašas: —A.A.).

Tennessee Williams – pasisekimo katastrofos nepalaužtas autorius
„Stiklinio žvėryno“ belaukiant

Tennessee Williams vieną savo apybraižą (essay) yra pavadinęs nepaprastai prasmingu vardu – „Pasisekimo tragedija“. Šioje apybraižoje jisai kalba apie save, atsidūrusį pirmos rūšies viešbučio aplinkumoje ir besiilsintį minkštoje, liuksusinėje sofoje. Jisai kalba apie pavojų sustingti, apie nuovargį besiklausant įkyrių komplimentų, nes jokio pasididžiavimo savo darbu jame nebuvo likę; jisai pradėjo jo neapkęsti. Savo viduje jisai jautėsi esąs per menkai gyvas kurti ką nors nauja: jisai vaikščiojo miręs, žinodamas, kad tuo metu jam nebuvo jokio žmogaus, kuriam jis galėtų išpažinti savo mirties priežastį. Toji priežastis buvo „Stiklinio žvėryno“ pasisekimas.
Tennessee Williams, vienas žymiausių šių dienų Amerikos dramaturgų, gimė 1914 metais Columbus, Miss. Baigęs universitetą, daug keliavo po Ameriką. Išgarsėjo jis ypač savo drama „Tramvajus, vadinamas geismu“. Reikia manyti, jog drama ir lietuvių publikai yra neblogai pažįstama iš filminės versijos. Tačiau ne mažesnio susidomėjimo susilaukė ir „Stiklinis žvėrynas“, ilgą laiką rodytas Chicagoje. Nežiūrint, kad šis veikalas turi gana ryškių sentimentalumo bruožų, jis lieka įdomus savo savotišku nerealumu, daugiausia paremtu technikinėmis priemonėmis, kurių, deja, mūsų teatras tremties sąlygomis nepajėgtų įgyvendinti. „Stikliniame žvėryne“ nėra sprendžiamos jokios problemos, jame nėra tikrąja to žodžio prasme idėjinio ar pasaulėžiūrinio konflikto, jame tėra atvaizduota gana siauroka kasdienybės detalė, bendra ne vien Amerikos kontinentui, bet kiekvieno krašto didmiesčiui, miestui ar miesteliui. Specifiškai amerikoniška tėra tik pati išorinė aplinka, nes žmogus kiekvienoje žemės dalyje vienodai išsiilgsta to, kas nėra pasiekiama. „Stiklinis žvėrynas“, anot paties autoriaus, yra prisiminimas, o kiekvienas prisiminimas niekados nėra be nerealumo ir sentimento.
Būdamas absoliutus poetinio teatro šalininkas, Tennessee Williams ir minėtame veikale kai kur pereina jau beveik grynai poetinėn formon. Jisai visiškai paneigia fotografinį elementą mene, kuriuo dar taip dažnai džiaugiasi ne vienas mūsų meno mėgėjas. Tennessee Williams žodžiais kalbant:

Everyone should know nowadays the unimportance of the photography in art: that truth, life, or reality is an organic thing which the poetic imagination can represent or suggest, in essence, only through transformation, through changing into other forms than those which were merely present in appearance.

Toliau jis pastebi, kad tie žodžiai nėra taikomi vien „Stiklinio žvėryno“ vaidinimui, bet jie yra dalis naujojo teatro koncepcijos; teatro, kuris vėl privalėtų atgauti gyvo organo paskirtį dabarties kultūros raidoje, nes senasis, grynai realistinis teatras su šaldytuvais, autentiškais ledo kubais ir, pagaliau, charakteriais kalba ne savo, bet auditorijos kalba. Tas noras pabėgti, išsimušti iš realistinio vaizdavimo vagos, tas naujų technikinių priemonių pasitelkimas, kaip sako Williams, nėra atsakomybės baimė prieš tikrovę arba tikrovės interpretavimą, bet artimesnio priėjimo ieškojimas prie tų pačių daiktų jų nekeičiant. Todėl ir „Stiklinio žvėryno“ žmonės nerealūs tėra tiek, kiek į juos autoriaus yra pažiūrėta iliuzijos akimis, nes žmogus be iliuzijos jau savaime nėra realus. Ta prasme „Stiklinio žvėryno“ personažai yra visiškai tikroviški žmonės: vieni tvirčiau, kiti silpniau pajėgią įsikibti kasdienybės uolos. Jų nerealumas kaip tik ir glūdi autoriaus priėjime, jų pačių nepakeičiant („Yes, I have tricks in my pocket, I have things up my sleeve. But I am the opposite of a stage magician. He gives you illusion that has the appearance of truth. I give you truth in the pleasant disguise of illusion“).
Tennessee Williams tikrovę peršviečia šviesa, kurioje matomas didelis iliuzijos atspalvis, atmesdamas visus, tą atspalvį pridengiančius, šešėlius, o tas atspalvis kaip tik ir yra tai, ką autorius vadina naujuoju teatru, nes realistinis teatras neperšviečia tikrovės į jos sudedamąsias dalis, bet tą tikrovę apšviečia visiškai atmesdamas nerealų momentą.
Kaip ir dauguma moderniųjų dramų, taip ir „Stiklinis žvėrynas“ yra koncentruojamas ne į išorinį, bet į vidinį žmogaus įvykį. Išorinis įvykis tarnauja ne intrigos plėtojimui, bet personažo vidaus atskleidimui. Lauros fizinis defektas nėra jokia būtinybė jos charakterio sukūrimui, tik pagalbinė priemonė josios išgyvenimui, josios vidujiniam įvykiui parodyti.
Savo veikalo personažus autorius traktuoja simboliškai. Vieną „Stiklinio žvėryno“ veikėją Tennessee Williams šitaip apibūdina:

But since I have a poet’s weakness for symbols, I am using this character as a symbol; he is the long-delayed but always expected something that we live for.

Nesunku būtų panašius apibrėžimus surasti ir kitiems veikalo personažam, tačiau juos susiras kiekvienas žiūrovas atskirai, kadangi meninio išgyvenimo tapatybė vargu ar yra galima.
„Stiklinio žvėryno“ veiksmas vyksta viename St. Louis skersgatvyje. Veiksmo vieta: „Dabartis ir praeitis“. Jo veikėjai: Amanda Wingfield, Laura Wingfield, Tom Wingfield ir Jim O’Connor. Kiekvienas iš jų turi savąjį stiklinį žvėryną, pridengtą skirtingomis iliuzijomis ar atsiminimais. Penktasis veikalo veikėjas tėra tik Amandos vyro nuotrauka. Jis įsimylėjo ilgas, fantastiškas distancijas.
Amanda Winfield, Lauros ir Tomo motina, yra moteris, gyvenanti Mėlynųjų Kalnų ir džentelmeniškųjų svečių prisiminimais, kuriai kiti žmonės tėra savotiški indai saviems prisiminimams pamerkti. Mėlynųjų Kalnų ir džentelmeniškųjų svečių motyvais ji visam veikalui suteikia daug nostalgiškos nuotaikos. Jinai, o ne Laura yra tolimiausias charakteris nuo realybės. Jos realybė tėra tik toji kasdieninio gyvenimo dalis, kuri vadinama motiniška pareiga šeimai, nors, iš kitos pusės, tą realybę jinai numeta ant savo sūnaus pečių. Amandos noras surasti dukteriai iliuzorinį džentelmeną nėra padiktuotas vien motiniško instinkto, bet ir jaunystės prisiminimo. Amanda, jokiu būdu nebūdama praktiškojo žmogaus atstovas, savo motiniškuoju autoritetu ir kieta ranka prilaiko sūnui užmestą kasdienybės naštą. Ji priekaištauja jam išlaidumą, ji priekaištauja kiekvienai jo pastangai išsiveržti iš kasdienybės rutinos, ji stabdo kiekvieną jo polėkį nuotykiui, nežiūrint, kad ji tam tikra prasme yra to nuotykio auka. Čia Amanda primena tragiškąją Blanche DuBois iš „Tramvajaus, vadinamo geismu“. Tos dvi moterys nepajėgė surasti reikiamo kontakto su realybe.
Jaunoji Laura, nuo pat vaikystės invalidė, savaime yra išjungiama iš tos realybės, kurioje gyvena fiziškai normalus individas, tačiau jinai nepaskęsta, kaip jos motina, svajonėse arba prisiminimuose: ji ramiai rezignuoja, užsidaro savo mažame negausiame pasaulėlyje, neturėdama jokių ypatingų iliuzijų. Jinai šypsosi iš motinos jai reiškiamų vilčių kada nors sulaukti džentelmeno, kuris jai grąžintų pasitikėjimą savimi ir kuris atneštų užtikrintą kasdienybę. Laura atsiremia į stiklinį žvėryną, kuris jai rodosi vienintelė tikrovė. Lauros žvėrynas yra realus, kiek yra realus trapus dūžtantis stiklas. Jinai puikiai supranta, kad josios realybė turi būti kitokia, artima tik jai, todėl ji visa savo būtybe kas kartą daugiau tolsta nuo bendrosios tikrovės į savąją, kas kartą labiau ir labiau tapdama savo stiklinio žvėryno dalimi. Ir kada Jim O’Connor sudaužo jos žvėryno vienaragį, ji guodžiasi, kad tas stiklo gabalas dabar bus kaip ir visi kiti jos stiklinio rinkinio padarai. Laura pati tampa trapiu žmogumi, kurio realybės simbolis yra stiklas. Žvakių šviesoje jos veidas prisipildo nežemiško grožio.
Tom Wingfield, veikalo charakteris ir pranešėjas, „poetas, dirbąs sandėlyje“, kuris, kaip ir jo tėvas, įsimylės į tolimas distancijas („I didn’t go to the moon, I went much further—for time is the longest distance between two places“). Tom Wingfield, priešingai savo seseriai, nesitraukia iš kasdienybės lauko: jis ieško jam priimtinos realybės. Jo beveik beprotiškas išsiveržimas, primenąs Stanley Kowalski, nėra tiesioginė neapykanta motinai, bet jam nepriimtinos realybės simboliui, kiekvieną rytą šaukiančiam „kelkis ir prauskis“. Jo išsiveržimas yra protestas prieš jam primestą realybę; ir kai jis klaupiasi rinkti stiklinio žvėries šukes, jis klaupiasi ne tik prieš sesers, bet ir savo siekiamą tikrovę. Tačiau, ją suradęs, jis dar kartą įsitikina gyvenimo beprasmiškumu. Jisai kviečia Laurą užgesinti žvakes ne grįžimui realybėn, bet visiškam išėjimui iš čia.
Jim O’Connor, kurį autorius įveda lyg savo rūšies simbolį, dėl kurio yra gyvenama, tėra tik eilinis malonus jaunas vyras. Jis yra arčiau negu arti realybės, jis yra greta jos.
„Stikliniame žvėryne“, kaip ir kitose savo dramose, Tennessee Williams neteikia žmogui vilties išsivaduoti iš kasdieninės tikrovės nasrų; jis tik atveda žmogų į jam paskirtą vietą, nieko nekaltindamas ir nieko nesmerkdamas, jis tik parodo žmogų iliuzorinėj šviesoj, bet apsuptą grubios kasdienybės, iš kurios žmogus taip beviltiškai stengiasi išsilaisvinti.

*
Tennessee Williams pasisekimo katastrofoj nepalūžo. Jis grįžo. Jisai pasiryžo ketvirtai akies operacijai. Visiškoje bandažų tamsoje jame formavosi naujas, dar didesnį pasisekimą atnešęs darbas – „Tramvajus, vadinamas geismu“. Tačiau šalia pasisekimo katastrofos yra ir kita, gal kiek mažesnė, nepasisekimo katastrofa, kurioje taip pat reikia nepalūžti. Norėtųsi tikėti, kad tie lietuviai scenos menininkai, pasukę gyvojo teatro kryptim, taipgi nepalūš, nežiūrint, kuri iš tų dviejų katastrofų juos ištiktų.

„Stikliniam žvėrynui“ praėjus

1953/54 metų sezonas Chicagos lietuvių visuomenei teatro pastatymų palyginti nepašykštėjo. Vieni jų greičiau, kiti lėčiau bluko iš žiūrovo atminties, bet keletas jų, turbūt nesuklysiu, dar iki šiol yra gyvi ir neišdilę. Tai Škėmos „Vienas ir kiti“, Jean Anouilh „Antigona“ ir paskutinysis šio sezono pastatymas – Tennessee Williams „Stiklinis žvėrynas“, kuris skyrėsi iš visų kitų bet kada Chicagos lietuvių scenoje matytų pastatymų. Škėmos ir Anouilh vaidinimuose nebuvo pasiekta reikalingos vienumos: juose dominavo paskiri aktoriai, nustelbdami kitus ar tai mažiau patyrimo, ar talento turinčius kolegas. „Stikliniam žvėrynui“ šito nelygumo pasisekė išvengti. Darni vienuma su labai retomis išimtimis jautėsi kiekvienoje scenoje ir kiekvienoje detalėje. Visas pastatymas dvelkė kūrybingumu bei nemeluota šilima, kurios taip dažnai pasigendama kituose mūsų teatralų darbuose. Šio mielo meninio išgyvenimo autoriai: rež. V[ytautas] Valiukas, aktoriai – L. Barčaitė, I[rena] Nivinskaitė, A[lgimantas] Dikinis ir A[lfas] Brinka – yra tikrai verti visų teatro mylėtojų tikros padėkos.
„Stiklinis žvėrynas“ tiek iš režisoriaus, tiek iš aktorių pareikalavo daug pastangų. Valiuko režisūra iš esmės niekur neprasilenkė su veikalo dvasia ir nuotaika. Tennessee Williams, nepalikdamas per didelės laisvės, tuo pačiu užkrauna jai daug sunkesnes pareigas. Įvairios grynai technikinės priemonės, kuriomis „Stiklinio žvėryno“ autorius moka tobulai žaisti, tremties scenai, deja, nėra įmanomos, tačiau net ir gana skurdžiomis technikinėmis priemonėmis V[ytautui] Valiukui ir St. Gasiūnui pavyko išgauti tai, ko autoriaus norėta. Veikale akcentuojama riba tarp tikrovės ir iliuzijos buvo pakankamai išryškinta.
Tos ribos išryškinimui nepaprastai daug pasitarnavo L. Barčaitė – Amandos Wingfield vaidmeny. Barčaitės sukurta Amanda buvo verta pasigėrėjimo. Puikus balso valdymas, gera technika, sceninis laisvumas buvo to pasigėrėjimo priežastys. Amandos vaidmeniu Barčaitė dar kartą įrodė savo sceninį pajėgumą.
A[lgimantas] Dikinis (Tom Wingfield), nors ir matytas „Antigonoje“, tačiau savo pilnumoje atsiskleidė „Stikliniame žvėryne“. Dikinio Tomas betgi tam tikra prasme nevisiškai atitiko Tennessee Williams Tomą. Dikinio vaidyboje jautėsi tendencija stipriau pabrėžti komiškuosius momentus ir tai jam tikrai puikiai pavyko. Gal dėl tos priežasties Dikinis buvo žymiai ryškesnis Tomo, bet ne pranešėjo rolėje. Dikinio asmenyje Chicagos lietuviškoji scena susilaukė stiprios bei kūrybingos jėgos.
Dažnai mūsų teatro pastatymuose matoma I[rena] Nivinskaitė (Laura Wilfield) maloniai nustebino ne vieną tų, kurie ją manė esant „vieno vaidmens“ aktore. Jos partneris Jim O’Connor (A[lfas] Brinka) taip pat kai kur derinosi prie viso pastatymo visumos, nors šiame veikale Brinkai nedaug buvo progų parodyti savo vaidybinę skalę. Jo rolė nėra iš tų, kurios vadinamos „dėkingomis“.
Tennessee Williams lietuvių scenon atėjo pirmą kartą. Tikėkim, kad ne paskutinį. „Stiklinio žvėryno“ pastatymas mūsų tremties teatro sąlygose nėra eilinis įvykis – tai ženklas, jog dar nesustingstama senose formose, jog dar neužsibarikaduojama medinėmis gulbėmis. Tą patį norėtųsi pasakyti ir apie mūsų publiką, bet, deja, nei „Vienas ir kiti“, nei „Antigona“, nei „Stiklinis žvėrynas“ nesusilaukė tokio žiūrovų skaičiaus, kokio jie buvo verti.

P.S. Koks aktorės Barčaitės vardas, taip ir nepavyko išsiaiškint; kas išvertė šią pjesę – irgi. A.M. tekstą, rašytą Anouilh Antigonės pastatymo belaukiant, žr.: Ir mirtis nebus nugalėta, p. 348–354.

Dar Mackaus: trys laiškai Daliai Sruogaitei
Dar Mackaus: Škėmos Vieno ir kitų recenzija ir replika