(203) Užparaštė, xviii: apie Maironio poeziją Naujojoj Gvinėjoj

dail. Aleksandras Vitulskis (1927–1969)
iš: Literatūra ir menas, 1962-11-03

Šįryt galvoj spragtelėjo: taigi neužteks skaitalo nuvažiuot iki darbo – vienas perbėgtinas straipsnis Kultūros baruos likęs. Ir prigriebiau dar Jurgio Janavičiaus laiškus iš Australijos Tada ir mes. Lengviausia buvo ištraukt – nugarėlė išsikišus styrojo. Patiko jo laiškus skaityt Šiaurės Atėnuos, ir dar kartą – kai „Tyto alba“ knygą išleido, ir šiandien. Dauguma rašyti, „kai užeina reflektyvi praeitin nukreipta nuotaika“.

Dailininku, poetu ar prozininku pas mus vadinamas J.J. iš profesijos hidrografas. Kartą juos, baltuosius hidrografus iš Australijos, nusiuntė Naujojon Gvinėjon džiunglėse palei Purari upę įrengt keletą stočių.

Vietinius darbininkus išmokiau lietuviškų dainelių. Iš visų išbandytųjų jiems labiausiai patiko „Atskrend sakalėlis“ ir „Trakų pilis“. Populiariausios eilutės buvo „vilnis gena vilnį ir bokšto akmuo paplautas nuvirsta žemyn“. Girdėdavau, kaip jie tarpusavyje jas kartodavo. (p. 29)

Patiko, aišku, ne dėl prasmės, o dėl skambesio. O kokia buvo vietinių gimtoji kalba, kaip skambanti? Ką nors išsiaiškint beviltiška:

Papua New Guinea is one of the most culturally diverse countries on Earth, with over 850 indigenous languages and at least as many traditional societies.

Tada ir mes išėjo prie 10 metų. Ar susidarytų kita J.J. laiškų iš Australijos knyga? Vargiai; ŠA vis rečiau randu jo pavardę.

P.S. (2012-04-27) Šios dienos Šiaurės Atėnuos – gražus Jūratės Visockaitės atsisveikinimo žodis „Jurgis Janavičius, hidrografas ir poetas“. 1926–2012.