(199) Užparaštė, xvii: Romą Railą prisiminus

37-as viešas sekmadienio eilėraštis
(atvaizdas iš čia)

Ukmergės kultūros draugijos leidžiamų Eskizų nr. 20 (2010) yra Romo Railos (net Vilniaus patiltėse išrašomo eilėraščio apie gyvenamuosius Siesikus autoriaus [žr. dešinėj], Vlado Šlaito premijos laureato) tekstas „Trys šventės: Trys Alfui Pakėnui adresuotų prisiminimų (kronikos) fragmentai“ iš 1992, 1993 ir 1994 metų.
1993, spalio 2–3, šeštadienis–sekmadienis, apie Algirdą Verbą, poeziją ir gyvenimą (žmogiška, per daug žmogiška):

Visiems buvo smagu klausytis, kaip Verba skaito savo eilėraštį „Tu su rusu susimetei, šaunu...“ [...] Į Paąžuolius grįžom apie dešimtą. Važiavom baisiai susikimšę. [...] Suėjom gryčion, pasistatėm patogiai stalą, ir prasidėjo išgėrimas. Verba iš savo rinktinės „Pilkoji žvaigždė“ paskaitė keletą eilėraštukų ir ėmė kalbėtis su Nidos motina. Ši pasakė jam, kad nieko nesuprantanti apie literatūrą. Verba išklausinėjo jos apie jos gyvenimą, o tada tarė: „O dabar paklausykit, ponia!“ Ir vėl paskaitė eilėraštį „Tu su rusu susimetei...“ Visiems buvo juokinga jo klausyt. Aš vis prašiau jo, kad paskaitytų eilėraštį „Iš tolo žvėris uodžia savo irštvą...“ Jis vis neskaitė ir neskaitė, kol galop aš padeklamavau du trečdalius to jo eilėraštuko. Tai jam kažkodėl padarė didelį įspūdį. Slinko nakties valandos, buvo vis geriama. Iš Verbos burnos sklido vis daugiau keiksmų. [...] Alkoholio ant stalo vis mažėjo, o Verba vis norėjo gerti. Pažadėjai pastatyti jam butelį, jei išvardys penkis prasčiausius Lietuvos poetus. Jis vardijo, vardijo ir niekaip negalėjo išvardyti. [...] Paskui užkūriau pečių. Kai jis gerokai įsidegė, – o tai buvo ketvirtą valandą, – nuėjome gulti [...]. Septintą pakilom. [...] Susėdom už stalo, atkimšai dar vieną butelį. Vėl prasidėjo plepėjimas apie literatūrą ir kitką. Verba vėl išsitraukė savo popierius, vėl ėmė skaityt apie aną rusą ir aiškint, kodėl tą opusą parašė. Kalbėjo, jog viena boba paskaitysianti laikraštyje tą eilėraštį ir suprasianti, kad čia jai taikoma. (p. 185)

R.R. Grafo manija išėjo 1996-ais. Prieš keletą metų iš Ričardo Šileikos buvau gavęs paskaityt naujų jo eilėraščių – tiek, kad išeitų antras poezijos rinkinys. Kadangi pluoštas neturėjo pavadinimo, buvom parinkę: Žygdarbis (ir A.A.J. akceptavo). Ketino leist ta pati Ukmergės kultūros draugija, kuri ir Eskizus leidžia. Parašėm su Ričardu Š. rekomendacijas Kultūros ministerijai: prašytume paremti šios knygos leidimą. Deja, nieko iš to neišėjo. Kai per, regis, tų pačių metų Poetinį Druskininkų rudenį sutikęs pasukau kalbą knygos pusėn, R.R. tarstelėjo: dabar man svarbiau senstantys tėvai.
Tas Žygdarbio rankraštis tikriausiai guli kur nors Ukmergėj, o gal autoriui grąžintas, – tada: Siesikuos. Yra ten puikios poezijos, mano supratimu, ir l. gaila, kad knyga vis neišeina. Kad ir neištrinamai atmintin įsirašantis „Durnius su durelėm“ (spausdintas prieš gerus penketą metų Nemune):

Paties R.R. rankraštis
(tikiuos, tvora priešais „Širdelės“ kavinę Druskininkuos
dar nenugriauta)

Dar kūdikystėje
pamilau dureles
tarsi mąstytojas
Mebijaus juostą,
tarsi poetas
žvaigždę aušrinę,
tarsi krikščionis
kryžių.

Vaiku būdamas
tąsiau ant pečių po kambarį
nedidukes spintutės dureles.
Sulaukęs paauglio metų,
laksčiau gatvėmis
su visaip prirašinėtomis,
tuščiaširdėmis
tupyklos durelėmis.

Kai išaugau stipriu jaunikaičiu,
ant nugaros užsiverčiau
plačias daržinės duris,
o tapęs tikru vyru
ir labai surimtėjęs
oriai nešiojau vieškeliais
ąžuolines poliruotas
namų duris
su gražia paauksuota rankena.

Nepaisiau žmonių žvengimo,
nepaisiau badymo pirštais,
darbavaus kiek tik galėjau
savoje srityje,
siekiau tobulybės.

Sykį keliolika kilometrų
per dirvonus tempiau
sunkius garažo vartus.
O kitą sykį,
nukėlęs nuo vyrių,
per visą miestą nešiau
didingas bažnyčios duris.
Atvažiavo fotografai,
nufotkino mane,
išspausdino nuotraukas laikraščiuose.
Atskubėjo televizija,
nufilmavo mane,
parodė žydruose ekranuose.
Atkeliavo radijas,
pakalbino mane,
paleido balsą
elektromagnetinėmis bangomis
per visą šalį.

Atriedėjo dar kažin kas
ir prižadėjo už triūsą
duoti šiek tiek
pinigų.

Nuščiuvo kaimynų juokas,
netgi vaikėzai
nebelaidė į mane akmenukų,
visi mandagiai sveikinosi. –

Tikriausiai
esu jau šis tas daugiau,
nei paprastas durnius.

Tikriausiai
esu jau įgijęs teisę
sustoti pasaulio tyruose,
atremti duris į žemę,
atsidaryti jas sau
ir išeiti.

Sakoma, durnius durniui nelygus, bet viso labo mus skiria tik durelių dydis ir svoris. Tad visi durniai su durelėm – vienykitės! Mes bent jau turime teisę išeiti pro duris, kada panorėję. Išeiti ir negrįžti.
Išeiti ir sugrįžti. Protingieji tegul lieka už durų. Arba beldžiasi į durnių dangaus karalystę. Belsk ir bus atidaryta. Belsk.

Dar du buvo Šiaurės Atėnuos paviešinti.