Ir tapo negražiau. Pieva virto veja. (Kaip atrodytų Vilnius, jei iš medžių liktų tik kelmai? na, tiek to: jei būtų visi vienodai nugenėti?)
Ir neįdomiau – botanikos žinių nebegali tikrint eidamas pro šalį.
Ir sutapimas: kaip tik šiąnakt po vidurnakčio per Svobodą klausiaus laidos „Laikas ir pasaulis“. Daug ir gražiai apie Vilnių kalbėjo jau šeštus metus čia gyvenanti Ukrainos pilietė rašytoja Svetlana Martynčik (slp. Макс Фрай; apie išverstas lietuvių kalbon knygas žr. maksasfrajus.niekorimto.lt; nieko nesu skaitęs, deja): esą gyvenimas Vilniuje panašus į gyvenimą svetimame sapne; čia jaučiasi kaip namie; „этот город пророс через лес“; ketina rašyt stambią knygą apie Vilnių. Pokalbio galima pasiklausyti per čia.
Manija skusti žolę man taip pat labai nepatinka (esu rašęs apie tai savo tinklarašty). Iš tiesų šienauti užtektų du kartus per vasarą, kaip būdavo daroma kaime (antroji žolė vadinama atolu).
AtsakytiPanaikintiIrgi klausiausi. "Daug ir gražiai", tikrai.
AtsakytiPanaikintiManau, ramybė čia nuperka žmones iš didmiesčių.
O aš vis nepajaučiu tos Vilniaus magijos.
"Sveiki atvykę į Vilnių tokį, koks jis yra.
Mažą, juokingai išdidų pakraščio miestą, kurio asfaltą mina žmonės, basomis dar lakstę po kaimo dulkes, kuriame prie centrinės stoties kapstosi vištos, kurį visą aptaguoti taip, kad taptum žinomas, užtenka kelių naktų, kuriame į tave žvilgčios, jei apsivilksi ryškiai, ir apkalbinės, jei elgsies neįprastai, kuriame gali susirasti draugų iki mirties ir išgyventi svarbiausius gyvenimo įvykius -- kaip ir daugelyje kitų pasaulio vietų"