(102) Vilniaus vaizdai, iv

ar padorumo?

Taip, 209, galėtų būt daugiau šiukšliadėžių, nors, pasižiūrėjus, kas daros aplink jau esančias, kiek visko primėtyta šalia, tenka klaust: kas svarbiau – požiūris į šiukšlinimą ar šiukšlių dėžių kiekis. Manyčiau, jei principai neleidžia šiukšlint, tai tą šiukšlę paneši ir 100 m ar net namo parsineši.
Beje, Lietuvoj esu matęs vieną gatvę, kur šiukšliadėžių gal jau net ir per daug: abejose gatvės pusėse kas kokius 20–30 m (Biržuos Vytauto gatvė nuo pašto ligoninės link).

Ir dar: dėl piliečio Algio Ramanausko iniciatyvos „Pagauti Solomoną“. Ir man nepatinka tie beprasmiai rašinėjimai, bet šita akcija yra skatinimo susidoroti pavyzdys. Išvadinus rašinėtoją urodu, galviju, šūdo gabalu, siūloma už premiją jį susekti, pagauti ir… įduoti policijai.
Esu svarstęs apie tuos užrašus. Mano supratimu, tai ne šiaip išsidirbinėjimai. Kodėl jis ar jie (grafologai galėtų pareikšt savo nuomonę) šitaip elgiasi? Sprendžiant iš akivaizdaus tų užrašų perviršio, darytina išvada: grafomanija, liguistas potraukis rašinėti viešose vietose. Manyčiau, ne medžiot kaip kokį pasiutusį žvėrį reiktų tą rašinėtoją, o pasiūlyt apmokėt psichologui ar psichoanalitikui, kuris sutiktų padėt žmogui atsikratyti šitos priklausomybės.
P.S. Nelabai tikiuos, kad kas pritartų tokiam požiūriui, bet: iš principo nepritariu pastangoms įvaryti baimę (baimė ir liguistas potraukis viename – sprogus darinys). Ir dar: ar pasiruošęs A.R. prisiimti atsakomybę, jei kartais koks premijos ištroškęs pilietis „sugaus“ niekuo dėtą žmogų?

(278) Vėl apie viešmenį: street art ir grafomanija

Kalvarijų 49, netoli turgaus

Vaižganto ir Goštauto g-vių kampas, buv. ligoninės siena?

Perskaičius Troyaus pasipasakojimą, kaip gaudė solomoniukus ir kuo viskas jam baigės, galvoj ėmė klostytis šitas įrašas – įsijungė atmintis.
Prisiminiau Algio Ramanausko inicijuotą akciją „Pagauti Solomoną“, pinigų rinkimą pagaviko premijai ir kuo viskas baigės; apie tai esu svarstęs (žr. antrą įrašo dalį) ir nuomonė nepasikeitė.
Prisiminiau, regis, „G&G Sindikato“ personos Svaro inicijuotą ne pelno siekiančią organizaciją „Laikas keistis“, kurios veiklos pradžia sutapo su pabaiga.
Prisiminiau ir dailėtyrininko Virginijaus Kinčinaičio tinklaraštį „Mental Image“, kurį vaizduojamojo meno istorijos pažinimo tikslais sekdamas užfiksavau štai šitą sankaupą – „street art & graffiti Paris“. – Mano supratimu, užfiksuota tai, kas kūrybiška ir laikytina menu. Va todėl kairėj ir dešinėj įdėjau nutraukimus to, kas irgi (+/-), mano akim žiūrint, laikytina menu ir už ką, esu įsitikinęs, nereiktų grasint perlaužt ranką (prisimenat viešosios reklamos akciją su perlaužta ir kraujuojančia ranka, laikančia aerozolinių dažų flakonėlį, kurią rėmė ir Vilniaus savivaldybė ir, regis, policija?).
Kai kurie dalykai visai nieko, – manau, tokią išlygą gal padarys ir tagintojų, kuriuos vadinu parašininkais, nekentėjai à la Troy. (Jie, tagų rašytojai, būtent paraše ieško profesionalumo, stiliaus ir pan. apraiškų; žr. čia.) O mano akis pritraukia ne viešosios kaligrafijos (regis, pagarbus apibūdinimas?) pavyzdžiai, o su homo susiję piešiniai; turiu nutraukimų kolekciją, aišku, toli gražu ne išsamią, ir net buvo šmėkštelėjusi mintis viešint tokių atvaizdų galeriją, pavadinus „žmogai ir žmogos ar jų dalys ant sienų, tvorų ir pan.“, kaip medžiagą socioantropologijos studijoms.
Ir kokia paralelė susidėstė, apie tai besvarstant? Ogi:

• tagintojai/parašininkai – mėgėjai rašyt, kuriuos literatūros tyrinėtojai (ne)visada pagrįstai pavadina grafomanais (pradžioj baisiai keikė, o dabar, regis, pripažįsta kaip reiškinį, – kaip savaime suprantamą); [išimtis, kurią liudiju, – 209; tagai, peržengiantys saviraišką; socialūs pranešimai apie savo nuostatas];
• atvaizdų paišytojai (street artininkai) – rašytojai, kurių tekstai dažniau pavadinami menu, o ne grafomanija; įvairūs lygmenys.

Suprantu, komplikuota, bet gretint skirtingus menus man rodos prasminga (pvz.: Buračas ir Simonaitytė); tebūnie – hipotezė; plėtotė, tikslinimas – atskiro įrašo reikalas.

(344) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xi

ant statinio (siurblinės ar pan.) ne per toliausiai nuo Žvėryno stotelės

– O tu parėmei kultūrą?
– Nuolat remiu – rūkau ir geriu. Ir gal net per mažai, nes greičiausiai dar ir Rytų Lietuvą teks atskirai remti. O tu?

P.S. Savo požiūrį į Algio Ramanausko-Greitai prieš porą metų inicijuotą akciją „Pagauti Solomoną“ esu išdėstęs čia (žr. įrašo antrą dalį).