prie Antakalnio 8 yra stendai, kuriuose pristatomi tame name gyvenę rašytojai; visų nuotraukos portretinės, išskyrus vieną – AlG-G skaito knygą sūnui Sauliui (fotografuota greičiausiai 1969-ais, vaikui maždaug treji; 2003-iais jam ranką spaus JAV prez. Bushas) [už žinią apie SG ačiū AAJ] |
— — naujam Colloqijos numery paskelbtas pokalbis, pavadintas diskusija, „Šiandieniai Vinco Mykolaičio-Putino vertinimai“; buvau to pokalbio vad. moderatorius, tai teko pagalvot, kaip suformulavus jojo temas.
Pirmoji užsirašyta šito pokalbio tema skamba taip: ar / kaip / kiek keitėsi Putino kūrybos ir asmens suvokimas ir vertinimas keičiantis Lietuvai, t. y. pakeliui į laisvę? Kai kurie autoriai iškart buvo nurašyti, tarkim, koks Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, nors jo antroji žmona, bent jau Vytauto Kubiliaus atsiminimuose, yra įsimintinos frazės apie Putiną autorė: esą ji 1967 m. vasarą Antakalnio g. 8 kaimynams pareiškusi: mirė paskutinis lietuvių poetas, liko tik tarybiniai. Nors dar Antanas Miškinis, tame name gyvenęs, buvo gyvas. Taigi, koks jūsų prisiminimuose Putino, kaip asmens ir kūrėjo, perėjimas iš vieno laiko į kitą? (p. 110–111)
Publikacijoj nėr išnašos, kokiuos VytK prisiminimuos ta frazė užfiksuota. O galėjau pridėt, kad Manfredas Žvirgždas nebūtų vienintelis išnašininkas. Tuolab lengva būt buvę – tinklarašty tas gabaliukas yr. Ten citata iš knygos; neseniai ir tų VytK prisiminimų publikaciją periodikoj popieryne radau (palyginau: visi buvo sukrėsti gal sklandžiau negu stojo visų supurtymas, o ar ištarė, ar pasakė – sunku įžvelgt skirtumą):
Tų pačių [1967] metų birželio 7 dieną atėjo žinia: mirė Putinas. Buvo saulėtas pavakarys. Tada gyvenom Antakalnio 8, prie Instituto. Mane apėmė toksai nerimas, kad nebuvo kur dėtis. Turbūt nė vienos mirties taip nebuvau išgyvenęs, kaip V. Mykolaičio-Putino. Išėjau į kiemą. Ten buvo nemaža žmonių – ant suoliuko sėdėjo Just. Marcinkevičius, A. Maldonis. Pasakiau jiems apie Putino mirtį. Visi nuščiuvo. Stojo nejauki tyla, visi buvo sukrėsti. Ir A. Gudaičio-Guzevičiaus žmona [Danutė] ištarė: „Mirė paskutinis lietuvių rašytojas. Liko tik tarybiniai“. (VytK, „Intelekto šviesa aptemusiame laike“, Šiaurės Atėnai, 1992 XII 18, nr. 49, p. 4)
Norėjau įrašyt Guzevičienės vardą, kurio neįrašiau cituodamas iš knygos. Beieškodamas sužinojau, kad AlG-G archyvas: biblioteka, popieriai ir kt. 1977–1984-ais buvo perduotas buv. Vilniaus rašytojų muziejui (buvo ten, kur Britų ambasada, Antakalnio 2), dabar saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuj (pilną vardą, ne inicialą radau kaukių kolekcijos pristatyme). — Ar koks sovietmečio tyrėjas tą fondą žiūrinėjo? (Aišku, retorinis klausimas; įdomu būtų žinot, ką, tarkim, Vytautas P. Bložė jam rašė.)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą