(1317) Susieji – ir [skambiai tariant, mirę atgyja], xlii

rugsėjo 19-ą buvau Pasvaly; pirmas autobusas iš Vilniaus atvažiuoja be 20 devynios, o krašto muziejuj turėjau apsireikšt apie dešimtą;

kur dėtis? turgaus antradienį nėr, vadinas, – į kapines, senąsias;

jei įeini iš rytų pusės, iškart pamatai nugarą didžiulio akmens,

pastatyto raudonojo teroro aukoms atminti (foto kairėj);

kapinėse akys ėmė kibt už akmeninių kryžių, primenančių medžius, štai tokių:

kodėl – tuoj pasakysiu; prieš tai dar žvilgtelėkit dešinėn –

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriaus tvoroj yra tokia lyg išpjova, stovi medinis kryžius, apačioj šlifuotam akmeny iškalta: Šioje vietoje pokario metais buvo niekinami žuvusių Lietuvos partizanų kūnai — — —

— ir šitie atminimo ženklai susisiejo (be pastangų, tad gal netikslu sakyt, kad susiejau, nors įrašo pavadinime nesangrąžinė forma pavartota); juos susiejo neseniai vėl perskaitytas Eugenijos Karoblienės 1992-ų pačioj pradžioj paskelbtas tekstas – „Prisiminimai Pasvalio aikštėje“, kur papasakoti trys epizodai apie viešus niekinimus; kryžiai minimi pirmam epizode:

Kartą atėjusi į Pasvalio bažnyčią po karo, pamačiau turgaus aikštėje pulkelį žmonių, šnibždančių: kas čia toks? Pažiūrėjau į tą pusę – o varge! Juk tai Dermontas, Pasvalio kryžių meistras, nušautas ir pasodintas ant šaligatvio prie bažnyčios šventoriaus vartų, atremtas į mūrinę tvorą. Vėjas taršo gelsvus plaukus, užsimerkęs, pageltęs jau, be kraujo lašo, rankos ant šaligatvio tysojo bejėgės, lyg pavargęs po didelių darbų, rodosi, jis ilsėjosi. O man iš karto pasigirdo jo plaktuko dūžiai iš vaikystės dienų. Dar saulei netekėjus jis imdavo kalti Pamūšėje mūsų Erškėtynės pievoje, – lyg genys, lyg lakštutė plaka, tik tik tik, kala akmenį, blizgina, šlifuoja švitriniu popieriumi. Kiek daug gražių kryžių jis iškalė iš akmenų, kurie čia pievoje ir pakrantėje riogsojo. Kiti stovėjo piestu kaip žirgai, šuoliui pasiruošę. Rodos, užmautum blizgančias kamanas, įkinkytum į brikelį ir lėktum per sodžių į atlaidus ar piršliuosna su skambančiais žvangučiais! Oi kokius gražius kryžius Dermontas iškaldavo – tai aukštą, tiesų ar lyg nulūžusį medį, ar su šonuos nulaužtomis šakomis (jas mūsų motulė vadindavo Sopuliais). Mes, vaikai, sutūpę apie kalantį meistrą, žiūrėdavome kaip jisai sukioja kaltą ir vis plaka ir plaka plaktuku per kalto koto viršų, o kai pasidaro akmenyje duobutė, tada meistras įpila truputį vandens į skylę ir vėl pliekia, pliekia plaktuku sušilęs, prisidengęs galvą balta šiaudine skrybėle, prakaitas bėga per veidą. Tak tak, – skamba pliaukši aidas pamūšio krantuose ir Paberžių beržynėlyje. Iš vakarų pusės, nuo Vaitiekos senojo malūno pylimo ledai atnešdavo daug akmenų pro senąsias Šimonių kapinaites su ledų išgriautu krantu, kur alyvų krūmų suveltos šaknys lyg raganų plaukai karo kalne, o iš kapų kalno kyšo karstų lentos, lavonų kaulai, o kaukolės iššiepusios dantis gąsdina praeivius. Ledai nieko negaili, neša kalno krantus su kapų lavonais, neša ant mūsų Erškėtynės pievos, pridrabsto kaulų, medžių ir velėnų su švendrių gabalais, pritupdo lyg vištų lizdų. O mes pavasarį viską turime išvalyti. Kai Mūša čia po ledonešio atslūgsta, kai prie Ustukių tilto išsikiša ledai, tai Mūša užlieja mūsų ir Vilimo pievas. Vanduo marma, grūdasi ledai, veržiasi su trenksmu, rodos, nuneš mūsų trobesius su kalnu. Taip tankiai ir lėkdavo lytys susikorę viena ant kitos mūsų ir Vilimo pievoje tarp dviejų Mūšos posūkių. Tėtė sakydavo, kad Mūša patręšė pievas, prinešdama dumblo, maurų ir tų gražių akmenų. Mes meldus, maurus, geldeles išvalydavome, kaulus motulė liepdavo nunešti į kapus ir užkasti, kad kiaulės netampytų. Rasdavome mes ir žalvarinių pinigėlių kapų pakalnėje – tikriausiai seniau žmonės įdėdavo mirusiems. Taip sutvarkę pievą, laukdavome pavasarį kryžių meistro, kada jis vėl ims kalti akmenis savo kietais instrumentais ir auksinėmis rankomis darys stebuklingus kryžius, kurių sustodavo kaimynai pažiūrėti, eidami į Mūšą maudytis.
O dabar tas kryžių meistras sėdi nušautas, bejėgis, atlikęs didelį darbą žmonėms. Miške nušovė ar namie? – spėliojo žmonės. Kiti šnibždėjosi, kad jisai kažkur buvo bunkeryje. Garsiai kalbėtis bijojo, nes aplinkui slankiojo stribai, o kairėje buvo milicijos būstinė, iš ten pro langą stribai stebėjo, kaip žmonės elgsis, atėję į bažnyčią. Gal tarp žmonių ir buvo Dermontą pažinusių, bet visi tik tyliai šnibždėjosi, bijodami patekti į milicijos viršininko rankas. (Šiaurės Atėnai, 1992 VII 10, nr. 28, p. 4)

— — gal ir per skambiai užrašiau pavadinime, esą – ir mirę atgyja; tik vaizduotėj atgyja, bet ko daugiau gali žmogus tikėtis, kol dar neatėjo Paskutinio Teismo diena?

Prieduras Pernai buvo Eugenijos Karoblienės 100-metis (kaip ir prof. Vandos Zaborskaitės); gražiai EugK priminta Šiaurietiškuos atsivėrimuos (mokyt. Reginos Grubinskienės rašinys + jos eilėraščių, žr. p. 14–19). Kaip seniai apsišaukęs aprogininkas, imsiu šį tą ir pridursiu, ką gal derėjo padaryt pernai. — EugK palydovai literatūron buvo per Pasvalį su ja susiję Kazys Saja ir Mykolas Karčiauskas, o krikštatėvis – Šiaurės Atėnų redaktorius Saulius Šaltenis. Būtent jis pakrikštijo EugK Aukštaitijos Žemaitės vardu, visaip reiškė prielankumą jos rašiniams. Pirmoji jos publikacija „Iš Lėvens Ir Mūšos Pakrančių“ [sic! visi žodžiai prasideda didžiosiom] pasirodė ŠA 1992 I 3, pirmam numery, su tokiu SŠ pristatymu ir autorės portretu:

Esam laimingi, galėdami Lietuvą supažindint su įstabiu liaudišku talentu nuo Mūšos ir Lėvens pakrančių – Eugenija Karobliene. “Gyvenimas man nepašykštėjo juoko ir ašarų”, – rašė 1987 m. ši tikra “Aukštaitijos Žemaitė”. “O aš pripratusi prie tokių staigmenų nuo mažens, daug juokiausi kvatojau... (mano charakteris nesuvaldomas, linksmas), daug ką ir supykindavau. O ašarų ašarėlių – argi kas jas skaičiuoja?.. Kaune buvau rašytojo Sajos vakare. Ten aš jį kaip kokia kvaiša užkalbinau su savo rašinėjimais, o jis, puikus žmogus, atsišaukė, rašė laiškus, linkėjo sėkmės, bandė prastumti truputį mano kūrybos į kokį žurnalą. Deja, jam nepavyko, nepriėmė senų prisiminimų, niekas nenori skaityti nemokytos bobelės...”
Pradėjau skaityt jos kūrybą, rašytą ne plunksną visą gyvenimą laikiusia ranka, su daugybe gramatinių klaidų, ir nepastebėjau, kaip praėjo naktis. Pasirodo, Lietuvoj teka stebuklingos upės ir upeliai. Eugenijos Karoblienės, šitos daug vargo mačiusios moters, dėka Mūša, Lėvuo ir jų pakrančių gyventojai atgyja kaip talentinga meistro ranka išdrožti smūtkeliai – šventieji, nusidėjėliai, aukos ir budeliai.
Kai Eugenija Karoblienė-Gugaitė, kuri 1942 spalio 14 Levanišky sutiko savąjį numylėtinį ir parašė eilėraštį vedybų sukakčiai, rašydama nepaskęsta siaurai asmeniškose buities detalėse, kai jos talentas lyg Mūša, apsivalęs nuo kasdienybės šiukšlių ir dumblo, prasiveržia skaidria srove – tada skaitai ir galvoji: nors dėk šitą ar tą gabaliuką į chrestomatijas, lyg tai būtų klasiko ranka parašyta: o, kaip bėga Lėvuo, koks jis gyvas, kaip auga ritmas lyg Ravelio “Bolero”, kaip kratosi maurai “lyg sena čigono barzda” ir akmenys drybso kaip paršai, per karščius sulindę į vandenį!
... Dieve, galvoju, kodėl šiai moteriai davei tik kelias klases pradžiamokslio ir tiek daug vargo vargelio? (p. 4)

EugK atsiliepė laišku, kuris buvo paskelbtas prie kito jos rašinio – „Lėvens krantų užkurinių“, su SŠ atliepu (1992 I 31, nr. 5, p. 4):

Šiandiena pirkau pirmą numerį Šiaurės Atėnų, tai perskaičiau aš savo kūrybą ir apsiverkiau. Ten taip gražiai apibūdinta mano vaikystė, kad nenoromis rieda ašaros, prisiminus visus vargus... Dabar aš gal vėl ką parašysiu, buvau metusi rašyti, kad niekas nenori spausdinti, o dar vienas supykęs rėkė: rašytoja iš patvorio ir jinai mat susigalvojo terlioti popierių! Kas žino, gal ir kritikos sulauksiu, juk pavydo akys plačios. Šiemet gegužės 9 švęsiu 70 metų, o spalio 14 dieną – 50 metų kaip vedę, tai jūs man suteikėte didžiausią dovaną mano gyvenime... tenai laikraščio nuotraukoje aš buvau 48 metų, tada ir rašiau, o dabar aš tokia stora, negraži bobutė, net baisu į veidrodį pažiūrėti, ale svarbu, kad dar veikia protas ir dirba rankos rašant. Tegul jus saugo Dievas.
Eugenija Karoblienė

Mes irgi linkim sėkmės ir svarbiausia sveikatos ir, spausdindami jos kūrybą, stengiamės kiek įmanoma mažiau redaguoti šitaip paties likimo graudžiai suredaguotus žmonių gyvenimus. Mylinčiomis sesers akimis piešiamas gražuolis brolis Fėlas tikrai įstabus su savo užkurinėmis. (Jam Eugenija Karoblienė paskyrė ne vieną eilėraštį – “Feliksai, Tu išėjai iš savo namo...” arba “Tu išėjai į mirusiųjų uostą”). Net ligos, kuriom jis sirgo, skamba ypatingai ryškiai. Kaip tinka Fėlui tas FLEVARITAS! Tai ne koks duslus ir menkas pleuritas. Visoj šitoj monumentalioj kaip liaudies sakmės ar pasakos istorijoj negailestingas laikas teka kaip upė Lėvuo, sulygindamas visas gražias ar prastas užkurines ir jų nepasiekiamus kaip svajonė jaunikius...
Saulius Šaltenis

Jei ko nepražiūrėjau, trečias SŠ žodis apie EugK buvo prie teksto, kurio pradžią jau citavau, prie „Prisiminimų Pasvalio aikštėje“ (1992 VII 10, nr. 28, p. 4):

Nuo Eugenijos Karoblienės, tos mūsų Aukštaitijos Žemaitės debiuto ir kitų publikacijų “Šiaurės Atėnuose” ne tiek daug laiko nutekėjo pačia gražiausia pasaulyje autorei Mūšos upe, tačiau per tą laiką ši talentinga pasakotoja įžengė į aštuntą dešimtį, palaidojo savo vyrą. Taigi...
Skaitydamas Eugenijos Karoblienės vaizdingą pasakojimą apie pašautą mirštantį žmogų, pamestą ant grindinio miestelio aikštėje – su sūriu ant krūtinės, kirviu prispaustu rašteliu ir varna, tupinčia medyje, vis su kartėliu galvoju, koks neteisingas gyvenimas, kiek talentų nuskandino varge ir rūpesčiuose, kai, rodos, iki “tikro” rašytojo buvo tik vienas žingsnelis – gal reikėjo šiek tiek mokslo, šiek tiek knygų, šiek tiek laisvesnio laiko...

Tas Šalteniui įstrigęs vaizdas su sūriu, kirviu ir varna – iš trečio prisiminimų epizodo; ai, įrašas jau vis tiek ilgas, jei kas iki čia atsikasėt, manau, dar vienam gabaliukui užteks kantrybės:

Mačiau ir tris – du negyvi auksiniais dantimis, o trečias – Franka Mikas – dar vaitojo. Žmonės šnibždėjo, kad Mikas buvo ryšininkas. Jis buvo ir mano jaunystės draugas. Gyveno Pasvalio rajone, Levaniškio kaime prie Levaniškio miško. Jo tėvas, Franka Kazys, gavo 12 hektarų žemės, kai dalijo vieną iš Karpio dvarų. Išaugino dukrą ir trejetą sūnų. Dukra ištekėjo už Migonių Ūso, greit mirė, o vienas sūnus mirė Lietuvos kariuomenėje atlikdamas būtinąją tarnybą. Antras sūnus mirė Urugvajuje, išvykęs ieškoti darbo. Mikas dirbo tėvo ūkelyje, tėvo malūne ir važinėjo kulti javų su svainiu Ūsu, nes tėvas su žentu buvo pirkę kūlimo mašiną. Mikas buvo mandagus ūkininkaitis, gražus, lieknas kaip berželis. 1944 metais Miką pašaukė į karą. Grįžus frontui, kariaudamas nuėjo iki Vengrijos, ten ir sutiko pergalę. Demobilizuotas grįžo į tėvų namus. Vėl dirbo ramiai jis tėvo ūkelyje. O kai 1946-ųjų žiemą nuėjo į mišką pasikirsti gniutelių stogui remontuoti, tai pietums įsidėjo kišenėn sūrio gabalą. Per pietus pagraužęs to sūrio, užsinorėjo gerti, tai ir nuėjo į Daukšos vienkiemį pamiškėje. O tame kieme ėmė šaudyti iš kulkosvaidžių kryžmine ugnimi. Mikas pakėlė rankas ir krito žemėn peršautas. Dar ten žuvo senukas su vaiku, važiavę per kiemą iš miško su žabų vežimu. Žuvo ir to kiemo šeimininkė Daukšienė, tvarkiusi šiaudus stirtoje. O po to ūkio tvartu susisprogdino bunkeryje du vyrai. Kas jie? Žmonės vis kalbėjo, kad vienas iš jų – su auksiniais dantimis lakūnas – Pyragis nuo Daujėnų. Pyragiai dabar pasitraukę į užsienį. Ūkininkų sūnus Daukša studijavo tąsyk Kaune, aš nežinau, koks jo likimas. Tas vienkiemis – antroje Levaniškio miško pusėje, rodos, Jurgeniškių kaime. O Miką ir visus žuvusius atvežė į Pasvalį ir paguldė Vytauto aikštėje prie šventoriaus, ir gulėjo jie su rašteliais ant krūtinių kartu su susisprogdinusiais. Senukas su kailinėmis kelnėmis ir susirietęs piemenėlis, ir Mikas buvo vadinami banditų rėmėjais. Mikui ant jo krūtinės kirviu (juo Mikas kirto gniuteles stogui) prispaustas raštelis ir sūrio likutis nuo pietų. Raštelyje parašyta, kad jis nešė banditams maistą. Mikas dar buvo gyvas, dejavo. Tėvų ir kitų žmonių neprileido artyn ir pagalbos neleido suteikti. O ir lavono tėvams neatidavė. Taip ir mirė Mikas ant leduoto bruko sniege, šaltyje, tas karo veteranas, nuėjęs su frontu į Vengriją, o čia žuvo pragaro ugnyje ir gulėjo numestas prie šventoriaus Pasvalyje, kad matytų geri ir pikti žmonės – va, žiūrėkite, banditai. O varnos šventoriaus medžių viršūnėse skraidė, rėkė, laukė, kada išsiskirstys nustebusių ir išsigandusių žmonių minia. Tada jos ir pagriebs gabalėlį sūrio nuo Miko krūtinės. Ir iškapos Miko mėlynas kaip dangus akis, kurios vaikystėje ir jaunystėje matė šioje aikštėje didelius turgus, kermošius. O Mikas vaikščiodavo linksmas, tiesus, gražuolių merginų akimis varstomas, visų jo kaimynų ir draugų gerbiamas.
O dabar tėvų rauda aidėjo tokia gaili Lėvens ir Svalios krantuose, praradus paskutinįjį sūnų, kurio ir laidoti kapuose neleidžia. O Miko lavoną, sako, draugai surado ir palaidojo kapuose dar tėvams gyviems esant, gal ir buvo jis ryšininkas, jei draugai žuvusiu pasirūpino.
Tai va koks likimas žmonių, su kuriais šokau, dainavau jaunystėje. (p. 5)

— — — kodėl Šaltenis taip gražiai apie Karoblienę ir jos rašinius kalbėjo? – todėl, kad tie pasakojimai jam patiko;  — kodėl patiko? – nes jų pobūdis (daug raiškių detalių, nebijoma atvirai jausmus parodyt ir kt.) panašus į Šaltenio to laiko rašinių; neskaičiau dabar iš naujo jo Pokalbių prieš aušrą, skelbtų ŠA pirmuos puslapiuos, 1995-ais knygon sudėtų, atmintim remiuos, kuri linkus apgaudinėt; o jums kaip atrodo – kodėl?